Vis dėlto pasaulis iš tikrųjų pasikeitė ne Lietuvai paremiant taivaniečių laisvės siekį, ne pašiaušus Kinijos komunistinį režimą prieš plauką, o Rusijai pradėjus invaziją į Ukrainą. Nuo Kinijos sprendimo atšaukti Lietuvos ambasadorių iki vasario 24-osios praėjo vos pusmetis, tiek ir tevirė aistros. Prasidėjus karui, vidinės ir tarptautinės politikos akibrokštus ir nesusipratimus užgožė vienybė, suartinusi net užsienio politikos vadovus Gitaną Nausėdą ir Gabrielių Landsbergį.
Praėjus metams nuo Lietuvos užmegztų diplomatinių ryšių su Taivanu, kokybiško bendradarbiavimo perspektyvos su Kinija toliau trūkinėja ir be mūsų pastangų – pats Pekinas, šiepdamas dantis, sėkmingai atpratina Vakarus nuo XXI amžių puoselėto pažangios prekybininkės prekės ženklo. Visus šokdindama pagal savo dūdelę Kinija įsijautė. Kad su nuolatiniu tarptautiniu pažeminimu Vakarai nebegali taikstytis, Jungtinės Valstijos suprato anksčiau už Lietuvą. Ne veltui Vašingtonas pirmasis užstojo mus ir Taivano klausimu.
Lapkričio 15-ąją sueina kita sukaktis – 10 metų nuo Xi Jinpingo iškilimo į Kinijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigas, prezidentu jis tapo 2013 m. kovą. Per šį dešimtmetį Kinijos komunistai ne tik įtvirtino agresyvios ekonominės ekspansijos, bet ir agresyvios diplomatijos, dar vadinamos vilko-kareivio, kursą. Ne vien Lietuvos užsienio prekyba nusvilo nuo tokių veiksmų. Kai kurios Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos šalys, susiviliojusios pigiomis Kinijos paskolomis ir greitomis užsienio investicijomis, patiria politinį spaudimą ir praranda dalį valstybingumo. Tai ne sutapimas, kad savo imperinę strategiją per pastarąjį dešimtmetį įtvirtino ir Maskovija – Putinas į prezidento pareigas sugrįžo taip pat 2012 metais. Vis labiau nuo Vakarų standarto tolstančių Rytų autokratijų ašis formuojasi būtent prie Xi Jinpingo ir Putino.
Praėjus metams Lietuvos pasirinkimas atrodo kaip pranokęs laiką. Kaip mes Lietuvoje vieni pirmųjų skambinome varpais dėl rušistinio ir kriminalinio dabartinio režimo Rusijoje, taip vieni pirmųjų skambiu mostu apnuoginome tikrąjį Kinijos veidą. Dabar Rusija ir Kinija limpa į šėtoniškos galios bloką ir nuo šiol prieš Vakarų civilizaciją pradeda veikti kaip bendrininkės.
Ištisus dešimtmečius laisvasis pasaulis brandino ilgalaikius santykius su Kinija. Tai buvo iliuzija, kaip vien tik iliuziją atneša kiniška prekė, kuri, nors ir graži, kitą dieną sugenda. Kinijai šliejantis dar arčiau Rusijos, Pekino režimas Vakarų ekonominę priklausomybę nuo Rytų gali bet kada nukreipti prieš laisvąjį pasaulį, kaip jau įrodė savo neteisėtais veiksmais prieš Lietuvą, kai prieštaraujant Pasaulio prekybos organizacijos nuostatoms grubiai įsikišo į tarptautinę prekybą. Tai pradedame suprasti ne tik mes, išsišokėliai, įžvalgieji Europos mažyliai. Rugsėjį net Vokietija, kaip svarbiausias prekybos madas Briuseliui diktuojanti galia, ėmė ieškoti sprendimų šalies eksportui paįvairinti ir mažinti valstybės garantijas vokiečių kompanijų investicijoms Kinijoje. Jeigu prieš metus mes buvome Europoje vienui vieni, šiandien de facto esame nebe vieni. Maža to, mūsų ekonomika net laimi: anot Užsienio reikalų ministerijos, Lietuva į šalis nuo Indijos iki Ramiojo vandenyno eksportuoja 4 kartus daugiau, negu išveždavo prekių į Kiniją 2021 m. pirmą pusę, iki diplomatinių santykių žlugimo ir režimo pradėto prekybinio terorizmo.
Jeigu prieš metus mes buvome Europoje vienui vieni, šiandien de facto esame nebe vieni.
Paminėdamas Tibeto nacionalinio sukilimo metines, kurios sutampa su Lietuvos nepriklausomybės dienos išvakarėmis, liberalas Leonidas Donskis 2014 m. kovo 10 d., likus vienuolikai dienų iki Krymo aneksiją „įteisinančio“ Putino parašo, paskelbė komentarą „Tiesos vardas – Tibetas“, kurio pavadinimą dabar perfrazuoju. Filosofo įžvalgos šiandien, ko gero, atrodo netgi taiklesnės, negu tada atrodė. Pralenkdamas laiką, jis konstatavo: „Jei kylančiai ekonomikai [tai yra Kinijai] viskas leista ir jei sėkmė tampa licencija daryti ką tik nori su savo piliečiais ir kaimyninėmis šalimis, vadinasi, visos kalbos apie liberaliosios demokratijos triumfą ir didžiąsias pasaulio permainas tėra nejaukiai skambanti saviapgaulė ir fikcija“.
Praėjus metams po Taivaniečių atstovybės atidarymo galime pagrįstai teigti, kad Lietuva nepasidavė tarptautinės konjunktūros fikcijai ir savęs neapgavo. Ne tik savęs – neapgavo Taivano, laisvojo pasaulio. Šiomis dienomis atstovybės Taivane duris atvers ir Lietuva. Tai – nedidelis žingsnelis pasaulio didžiųjų politinių jėgų lauke, vis dėlto didelis liberaliosios demokratijos triumfas.
