Praėjusį antradienį iš parlamentinės tribūnos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narys Dainius Gaižauskas vidinės politinės darbotvarkės projektą pavadino „grėsme“. Be to, posėdyje politikas frakcijos vardu pagrasino išsižadėti nacionalinių susitarimų, skirtų atsispirti nuo tikrų Rusijos grėsmių.
Vienos grėsmės išsižada, kitą – įsikalba. „Mes nepalaikome politinio terorizmo ir kovosime prieš jį“, – tarė Gaižauskas, terorizmu įvardijęs vidaus politikos diskusijas.
Tokie Gaižausko retoriniai viražai nėra atsitiktinumas – tai dėsningas simptomas, kaip valstybę supranta „valstiečiai“. Valstybė ir „valstiečiai“ susiję ta pačia šaknimi, bet ne turiniu. Štai kodėl.
Mes, valdantys dešinieji, į Seimo darbotvarkę įtraukėme natūralius projektus: vieną svarbų Lietuvos istorijai ir šalies tarptautiniam prestižui, kitą – svarbų nesusituokusioms sugyventinių poroms. Tokie projektai, anot Gaižausko, „audrina ir priešina visuomenę, ypač karo Ukrainoje metu“, todėl opoziciniai „valstiečiai“ mat ir priversti trauktis iš parlamentinių partijų pažiūras vienijančių nacionalinių susitarimų dėl nacionalinio saugumo ir krašto gynybos bei užsienio politikos.
Gaižauskas priešinančių visuomenę įstatymų kategorijai priskiria ideologinius įstatymus, dėl kurių „kiekviena politinė jėga gina savo poziciją“. Konkrečiai tokiu ideologiniu ir žmones priešinančiu jis įvardija antradienį Seime pateiktą Aukščiausiosios Tarybos pirmininko teisinio statuso įstatymą, kuriuo Vytautas Landsbergis būtų įteisintas tuo, kuo ir buvo – valstybės vadovu.
Nesu tikras, kiek tai ideologinis, kiek paprasčiausiai teisinis ir istorinis klausimas, tik primenu, kad atkūrus nepriklausomybę Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nurodė: „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose.“
Tuo metu Lietuvoje niekam nekilo klausimų, kas yra mūsų atgimstančios valstybės vadovas. Niekam užsienyje nekilo klausimų, kas yra mūsų gimstančios valstybės vadovas. Tik vėliau atsirado labai gudrių politikų, kurie melu, demagogija, iškraipymais bando įteigti, kad Lietuva buvo pseudoavalstybė – vienintelė valstybė istorijoje, neturėjusi savo vadovo.
Niekam užsienyje nekilo klausimų, kas yra mūsų gimstančios valstybės vadovas.
Manytum, Gaižausko gąsdinimas pasitraukti iš nacionalinių susitarimų tėra pigus šantažas: jeigu jūs mums Landsbergį, mes jums špygą. Vis dėlto tai yra sudėtingesnės schemos iliustracija.
2022 m. sausio 31 d., tai yra likus 24 dienoms iki Rusijos invazijos į Ukrainą, Lietuvos pasiruošimą tuo metu numanomai Rusijos grėsmei LVŽS savo rezoliucijoje „Dėl karinės grėsmės eskalavimo“ pavadino „valdančiųjų isterija“. Tuo metu partijos lyderis Ramūnas Karbauskis aiškino, kad ši isterija „turi būti sumažinta iki minimumo“, o raginimai ruoštis pavojui atseit „jokių gynybinių Lietuvos galių nepadidina“ (ELTA).
LVŽS lyderis kitą dieną, tai yra likus 23 dienoms iki Rusijos invazijos į Ukrainą, suokė dar gražiau, jau pačius mus, valdančius dešiniuosius, įvardydamas kaip grėsmę: „Ką bandžiau ir ką bandau toliau tiems neadekvatiems žmonėms pasakyt, kurie šiandieną yra valdžioje, jie yra grėsmė Lietuvai. Šie žmonės yra grėsmė Lietuvai, nes jie šneka apie grėsmę Lietuvai, kurios visiškai nėra“ (ELTA). Kažkur girdėta? Taip, šią savaitę grėsmės apvertimo aukštyn kojomis argumentą dar kartą įgarsino Gaižauskas.
2022 m. vasario 23 d., tai yra likus keliolikai valandų iki Rusijos invazijos į Ukrainą, Karbauskis toliau suokė, kad „kol kas apie karą Ukrainoje kalbos nėra, tad nėra ir pagrindo iniciatyvai neplanuotai didinti išlaidas gynybai. […] Visuomenės gerovė yra kur kas svarbesnis veiksnys valstybėje, kuriai tiesiogiai negresia karo grėsmė“ (ELTA). Ir pridūrė savo firminį, kad karo grėsmę atseit didina ne agresyvi Rusija, o isterija, tai yra žvalgybine informacija grįsti politikų perspėjimai, raginamai ruoštis gintis, šaukti neeilinę Seimo sesiją.
2022 m. vasario 24 d. paryčiais fašistinė Rusija užpuolė suverenią Ukrainą.
Pilnam paveikslui susidaryti dar prisiminkime Lietuvos socialdemokratų lyderio Gintauto Palucko likus dienai iki karo išsakytas įžvalgas, atseit dešiniųjų politikų perspėjimai tėra „baimės, panikos ar isterijos pliūpsniai“. Jis būtinybę didinti gynybines išlaidas augant maisto, energijos ir kuro kainoms vadino akibrokštu. Suklydo. Prasidėjus karui išsigandome visi, net kietaskūriai socialdemokratai. Dabar prie nacionalinių susitarimų jungiasi ir jie.
Grįžkime prie šios savaitės valstiečių giesmelės supriešinant nacionalinius susitarimus su civilinių teisių nesituokusioms poroms ir Aukščiausios Tarybos pirmininko statuso projektais. LVŽS frakcijos narys sudauždamas kaktomis nacionalinį saugumą su vidaus politikos projektais kaltina dešiniuosius visuomenės kiršinimu, nors iš tikrųjų tęsia tą patį, dar prieš karą pradėtą visuomenės įtikinėjimą neskirti tiek jėgų gynybai.
Jeigu faktinio valstybės vadovo poste atkuriant nepriklausomybę būtų sėdėjęs ne V.Landsbergis, o toks kaip Gaižauskas, mes turbūt nebūtume taip sklandžiai ištrūkę iš Rusijos nagų. Moralas paprastas: ne nacionalinė parlamento darbotvarkė yra grėsmė, kaip nori mus įtikinti Gaižauskas, o Rusija yra grėsmė. Neapsigaukime.
