Galbūt ir greičiausiai šio dokumento svarbą užgožė kiti klausimai, tarp kurių – kritika Vyriausybei ir valdančiajai daugumai dėl itin prastos ir niekaip negerėjančios komunikacijos aiškinant žmonėms vakcinavimo nuo COVID-19 svarbą, eigą ir naudą. Komunikacinės klaidos, neapibrėžtumas ir nuolatinė kova su Prezidentūra, lėmė tai, kad Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano klausimas buvo nustumtas į šalį.
Mano įsitikinimu, šis planas yra svarbiausias dokumentas šioje Seimo kadencijoje, nes juo ateinančius ketverius metus privalės vadovautis premjerės Ingridos Šimonytės Ministrų kabinetas. Tik priminsiu, kad teisės aktai numato, jog Vyriausybė, Seimui pristačiusi savo programą, per tris mėnesius turi pateikti ir šios programos įgyvendinimo planą, veikimo pricipus ir teisėkūros iniciatyvas, kitaip tariant, pateikti tikslias nuostatas, kokiais veikimo principais Vyriausybė vadovausis ir brėš liniją, pagal kurią artimiausius metus gyvens tiek valstybė, tiek jos žmonės.
Šiame plane turėtų atsispindėti aiškūs įstatymų projektai ar Vyriausybės nutarimai, rodantys kryptis, kur Vyriausybė dės pagrindinius akcentus.
Visų pirma, į ką labiausiai norėtųsi atkreipti dėmesį, kad įgyvendinimo plane trūksta konkrečių darbų ir kartu planuojama per daug naujų analizių. Šiame plane turėtų atsispindėti aiškūs įstatymų projektai ar Vyriausybės nutarimai, rodantys kryptis, kur Vyriausybė dės pagrindinius akcentus. Vietoje to, matome, kad dėl 159 nuostatų įgyvendinimo bus atliekamos studijos ir analitiniai darbai. Svarbiausias yra faktas, kad nemaža dalis plane sudėtų priemonių numatyta įgyvendinti tik 2024 metais – šios Vyriausybės kadencijai einant paskutinius savo mėnesius ar net kadencijai pasibaigus.
Natūraliai kyla klausimas – ar įgyvendinimo plane taip dažnai minimos „analizės“ neturėjo būti atliktos prieš paskelbiant priemonių planą? Juk šiandieninė Vyriausybė ir Seimo valdančioji dauguma aštuonerius metus buvo opozicijoje ir kritikavo kiekvieną tuo metu valdžioje esančių Vyriausybių daromus žingsnius. Mano manymu, aštuoneri metai turėjo būti skirti ir tam tikrai analizei ar konkretesnėms išvadoms daryti, kad laimėjus Seimo rinkimus ir sudarius Vyriausybę, būtų galima imtis nuoseklaus vadovavimo valstybei. O gal dešinieji nesitikėjo ar nebuvo pasiruošę perimti vairą į savo rankas?
Man, kaip vadovavusiam Jonavos rajono savivaldybei ir dabar esančiam Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, labiausiai domino Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane numatyti punktai, susiję su savivaldos savarankiškumu ir jos stiprinimu. Ne kartą viešojoje erdvėje ir iš Seimo tribūnos girdėjome, kad premjerė I.Šimonytė akcentavo, kad planuodama kadencijos darbus, Vyriausybė tarsis su socialiniais ir ekonominiais partneriais, visuomenės grupių atstovais, su jais bendradarbiaus dėl tinkamo sprendimų parengimo ir priėmimo.
Deja, bet tenka konstatuoti, kad dabartinės Vyriausybės žadėtoje regionų stiprinimo ir savivaldos savarankiškumo politikoje nieko apčiuopiamo nenumatyta.
Tarp kurių yra ir savivaldą atstovaujanti Lietuvos savivaldybių asociacija. Turėjau vilties, kad Vyriausybė atsižvelgs į šios asociacijos aiškius pasiūlymus dėl didesnio savivaldybių savarankiškumo, o šių pasiūlymų Vyriausybei buvo pateikta ne viena dešimtis. Deja, bet tenka konstatuoti, kad dabartinės Vyriausybės žadėtoje regionų stiprinimo ir savivaldos savarankiškumo politikoje nieko apčiuopiamo nenumatyta. Svarbiausiame šios Vyriausybės dokumente – Programos nuostatų įgyvendinimo plane – nėra jokių įsipareigojimų dėl savivaldybių ekonominio savarankiškumo stiprinimo ir investicinio pajėgumo didinimo. Vietoj konkrečių punktų, matome tik idėjų stoką.
Pastarąjį sakinį galiu pagrįsti dviem kertiniais punktais. Pirmasis – pati Vyriausybė savo programos įgyvendinimo plane akcentuoja ne būtiniausius teisės aktų pakeitimus, galėjusius leisti savivaldai sustiprėti, o užsimena apie 1 – vieną! – analizę iš jau minėtų kitų 159, pagal kurią ieškos sprendimų dėl geresnio savivaldybių pajamų surinkimo, šaltinių įvairinimo, įskaitant galimybę savivaldybėms priskirti daugiau mokesčių. Trumpiau tariant – ieškos galimybių kiek įmanoma vėlesniam laikui atidėti sprendimus, kurių laukia regionai. Antrasis – Lietuvos savivaldybių asociacija šiai Vyriausybei, kai jos programa buvo patvirtinta, pateikė didelį dokumentą su išsamia analize, kur prie kiekvieno programos punkto buvo parašyti konkretūs darbai, ką ši Vyriausybė galėtų daryti, siekiant stiprinti decentralizaciją ir daugiau galimybių duoti savivaldai, tačiau šie pasiūlymai liko giliuose Vyriausybės „stalčiuose“.
Papildomai Vyriausybei noriu priminti, kad analizė jau yra padaryta ir naujos daryti nėra jokio reikalo. Dar praėjusiais metais buvo pristatyti pasiūlymai parengti remiantis Lietuvos regionų esamos būklės ir savivaldybių savarankiškumo analizės, užsienio šalių gerosios patirties analizės, savivaldybių tyrimo ir viešosios konsultacijos rezultatais. Apie tai, jog savivaldybių veiklą apibrėžiančios taisyklės Lietuvoje yra vienos griežčiausių Europoje nuolat pabrėžia ne tik Lietuvos Savivaldybių Asociacija, bet ir Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija.
Atsižvelgiant į Vyriausybės parodytą požiūrį, vykdomosios valdžios pateiktų priemonių, susijusių su savivaldybių funkcijų pasiskirstymu, finansavimu ir įgyvendinimu ką tik prasidėjusioje Seimo pavasario sesijoje ar net vėliau būsiančioje rudens sesijoje greičiausiai neišvysime. Vietoj to, Vyriausybė užsakinės mistines „analizes“.
Vietoj to, Vyriausybė užsakinės mistines „analizes“.
Tiek Lietuvos Savivaldybių Asociacijos, tiek nepriklausomų ekspertų išvadose atsispindi pasiūlymai, kurie galėjo ir turėjo atsirasti Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane, o tuo pačiu ir Seimo politinėje darbotvarkėje. Šiame straipsnyje norėčiau palengvinti darbą valdančiajai daugumai ir pateiksiu receptą įsisenėjusiai ir vis stringančiai decentralizacijos reformai.
Šioje Seimo pavasario sesijoje bent pateikimo stadiją turėjo pasiekti mokestiniai teisėkūros pakeitimai, susiję su jau plačiai aptartu savivaldybių ekonominio savarankiškumo stiprinimu ir investicinio pajėgumo didinimu. Šie pakeitimai yra plačiai išdiskutuoti ir visos reikalingos analizės padarytos.
Pirmas žingsnis, kurį turėjo dėti Vyriausybė – pakeisti pelno mokesčio perskirstymo į biudžetą tvarką.
Pirmas žingsnis, kurį turėjo dėti Vyriausybė – pakeisti pelno mokesčio perskirstymo į biudžetą tvarką ir numatyti galimybę įmonės sumokėtą pelno mokesčio dalį įskaityti į tos savivaldybės biudžetą, kurioje veikia verslas. Dabartinė savivaldybių biudžetų nustatymo tvarka nemotyvuoja savivaldybių kurti naujas darbo vietas ar imtis investicijų pritraukimo. Norint pasiekti spartesnį regionų augimą, reikia padėti sustiprėti ekonominiams centrams Lietuvos rajonuose. Tam, kad savivaldybės augtų, būtina priimti Pelno mokesčio įstatymo pataisas. Siekdamos pritraukti verslą ir turėdamos aiškias finansines paskatas, savivaldybės turės didesnes galimybes kviesti naujas įmones, o tuo pačiu užtikrinti pelningas įsidarbinimo galimybes regionuose gyvenantiesiems ir dirbantiesiems. Vienos savivaldybės tvarkys infrastruktūrą, kitos – organizuos rinkos poreikius atitinkantį profesinį mokymą ir kitais būdais sieks gerinti investicinę aplinką – priklausomai nuo konkrečios savivaldybės poreikių.
Kitas labai svarbus ir nesudėtingas, bet savivaldai labai reikalingas teisės aktų pakeitimas būtų motorinių transporto priemonių registracijos mokestį įskaityti tiesiai į savivaldybių biudžetus. Jau atliktos analizės atskleidžia, jog šio mokesčio pajamų perdavimas savivaldybėms yra labai savalaikis ir dėl aplinkosauginių tikslų, nes savivaldybės būtų labiau įgalintos ir finansinėmis paskatomis motyvuotos kurti žaliąsias erdves, gerinti viešojo ir privataus transporto infrastruktūrą ir įgyvendinti kitas oro taršos mažinimo priemones. Nereikia pamirši, kad tai taip pat sukurtų vieną iš esminių savivaldybių savarankiškumą stiprinsiančių priemonių – didinti savivaldybių investicinį pajėgumą, plečiant jų savarankiškųjų pajamų šaltinius. Dėl tikslumo ir aiškumo reikėtų pažymėti, jog du pastarieji pasiūlymai mano iniciatyva yra registruoti Seime ir bet kokiu atveju pasieks parlamento darbotvarkę.
Trečioji priemonė kartu su kompleksiniais pakeitimais turėjo pasirodyti iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos.
Trečioji priemonė kartu su kompleksiniais pakeitimais turėjo pasirodyti iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. Tai savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo pakeitimai, kurie numatytų būtinybę artėti prie šimtaprocentinio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) netekčių kompensavimo savivaldybių biudžetams. Šiuo metu galiojanti nustatymo metodika yra ydinga, nes savivaldybėms nepilnai kompensuojamos GPM netektys, susidarančios dėl centrinės valdžios sprendimų, mažinančių savivaldybių pajamas iš šio mokesčio. GPM yra pagrindinis savivaldybių savarankiškųjų pajamų šaltinis – pajamos iš šio mokesčio sudaro daugiau nei 80% visų savivaldybių biudžetų pajamų. Praktiškai daugeliui savivaldybių yra vienintelis mokestis, kuris leidžia suformuoti biudžetą ir finansuoti įvairias išlaidas. Šio mokesčio pajamų neliečiamumas ir stabilumas yra kertinis, kalbant apie savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimą. Noriu priminti, kad iki 2018 m. netekimai savivaldai buvo kompensuojami 100 procentų.
Kalbėdami apie priemones, turėjusias atsidurti dar šioje sesijoje, turime nepamiršti galimybės steigti naują savivaldybių finansinio savarankiškumo instrumentą – Savivaldybių paskolų ir garantijų fondą. Savivaldybėms tai buvo vienas svarbiausių ir laukiamiausių sprendimų iš šios Vyriausybės Programų nuostatų įgyvendinimo plane jis, deja, taip pat nerado vietos. Regionams itin svarbu buvo išgirsti, jog Vyriausybė rengiasi steigti savivaldybių savarankiškumą didinantį instrumentą – minėtą fondą. Šiam finansiniam mechanizmui formuoti galėtų būti naudojamos Europos Sąjungos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės ir kitos struktūrinių fondų lėšos. Šiam mechanizmui įgyvendinti bent jau dabar nebūtina steigti atskiros institucijos – tai gali būti atskiras instrumentas ar programa, kurios vykdymas būtų pavestas vienai iš panašią veiklą vykdančių institucijų.
Turime nepamiršti galimybės steigti naują savivaldybių finansinio savarankiškumo instrumentą – Savivaldybių paskolų ir garantijų fondą.
Būtų galima minėti ir kitas reikalingas priemones, bet puikiai suprantu, kad visko per vienerius metus įvykdyti neįmanoma. Tačiau imtis pirminių veiksmų tikrai buvo įmanoma. Deja, dar kartą tenka pripažinti, kad plane numatyta daug analitinio darbo, bet per mažai įsipareigojimų ir pažadų vykdymo. Dabartinės valdžios plačiai pristatinėtoje savivaldos stiprinimo politikoje, be analitinių veiksmų – nieko apčiuopiamo šioje srityje daugiau nenumatyta.
Eugenijus Sabutis yra LSDP frakcijos Seime narys, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys.
