Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Eugenijus Ušpuras: Brangiausia energija yra ta, kurios neįmanoma nei nusipirkti, nei pasigaminti

Jau visai netrukus sužinosime, koks yra Lietuvos gyventojų požiūris į atominę energetiką ir šalies energetinę nepriklausomybę. Nors ne visi sutinka, kad tarp šių dviejų sąvokų galima ir reikėtų dėti lygybės ženklą, mano įsitikinimu, branduolinės energetikos plėtra yra vienas efektyviausių būdų šalies energetiniam saugumui užtikrinti.

Patikimas ir konkurencingas šaltinis

Kas gi yra tas energetinis saugumas, apie kurį pastaruoju metu tiek daug diskutuojama? Atsakymas paprastas ‒ tai galimybė kiekvienam piliečiui, kiekvienai įmonei ar organizacijai šalyje gauti kokybišką elektros energiją laiku ir, ūkiškai kalbant, už prieinamą kainą. Importuodami 80 ar 90 procentų valstybei reikalingos elektros energijos to tikrai neužtikrinsime. Čia galime prisiminti neseną įvykį, kai Rusija staiga, neįspėjusi iš anksto, atjungė vieną tiekimo liniją. Elektros energijos kaina pašoko dvigubai, netgi trigubai.

Panašus įvykis buvo atsitikęs ir JAV, Kalifornijoje, vienoje iš turtingiausių valstijų, turinčioje 30 milijonų gyventojų. Taigi čia, įvykus sisteminei avarijai ir sutrikus elektros energijos tiekimui, įmonės negalėjo elektros nusipirkti nei po 1 JAV dolerį už kilovatvalandę, nei po 30, nei po 100 dolerių. Štai, apie ką siūlyčiau galvoti, kalbant apie energetinės nepriklausomybės svarbą: turime aiškiai suvokti, kad brangiausia energija yra ta, kurios neįmanoma nei nusipirkti, nei pasigaminti. Apie tai turėtume galvoti ir mes, diskutuodami, kaip užtikrinti mūsų šalies elektros energijos poreikius.

Žinoma, būtume neteisūs manydami, kad atominė elektrinė – vienintelis būdas apsirūpinti visa mums reikalinga elektros energija. Teoriškai  tam galėtų užtekti ir Elektrėnų elektrinės. Bet reikia nepamiršti, kad jos gaminama elektros energija kainuoja brangiai, nes brangios gamtinės dujos. Todėl Elektrėnų jėgainėje gaminti elektros energijos neapsimoka ekonomiškai: juk jeigu rinkoje galima nusipirkti kilovatvalandę už 15 centų, koks tikslas ją gaminti už 30 centų? Tik tuo atveju, jeigu negalėtume nusipirkti elektros pigiau, tektų gaminti brangią energiją Elektrėnuose.

Atsinaujinančių išteklių nepakanka

Kitas galimas sprendimas būtų plėtoti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių. Niekas nesiginčija dėl to, kad tai būtina daryti – juk ir Europos Komisija siekia iki 2020 metų 20 proc. elektros energijos gaminti iš atsinaujinančių šaltinių bei penktadaliu sumažinti anglies dvideginio dujų išmetimą į atmosferą. Mūsų šalis jau dabar apie 20 proc. energijos gamina iš atsinaujinančių šaltinių, o toliau didinti energijos sutaupymus galima vykdant daugiabučių gyvenamųjų namų renovaciją, diegiant pažangias technologijas. Tačiau nevalia pamiršti, kad taupydami daugiau energijos nepagaminame, o jos vartojimas ilgainiui tik augs.

Bet čia susiduriame su svarbia problema: Lietuvos energetikos instituto skaičiavimu, mūsų šalis nėra labai turtinga atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Jeigu vietinį kurą galime panaudoti šilumos ūkyje ir pasigaminti iki 60 ar net 80 procentų šilumos energijos, tai atsinaujinančių elektros energijos šaltinių mums užtektų tik iki trečdalio viso elektros energijos poreikio patenkinti. Likusius 70 procentų elektros energijos vis tiek turėtume gaminti degindami dujas ar akmens anglį. Tačiau tai prieštarautų siekiams mažinti oro taršą. Štai kodėl turime galvoti apie vieną ekologiškiausių elektros energijos gamybos būdų ‒ atominę elektrinę, kuri, be to, būtų konkurencinga ir leistų elektrą gaminti pigiau nei galima nusipirkti rinkoje.

Veiklos pagrindas – maksimalus saugumas

Lietuva toli gražu nėra branduolinės energetikos „naujokė“. Mes turime Ignalinos atominę elektrinę, kuri gamino labai pigią ir ekologišką elektros energiją. Aišku, energija buvo pigi, nes elektrinę mūsų šalis „paveldėjo“, t.y. gavo veltui. Tačiau kartu įgijome ir infrastruktūrą, kelius, elektros perdavimo tinklus. Vadinasi, naujosios elektrinės įrengimas mums atsieis pigiau nei tuo atveju, jeigu viską reikėtų daryti „nuo nulio“.

Diskutuojant apie naująją Visagino atominę elektrinę neretai girdimas nuogąstavimas dėl jos saugumo. Bet reikia atsiminti, kad branduolinė energetika yra ta sritis, kuriai keliami didžiausi saugumo reikalavimai. Visagino AE Lietuva planuoja eksploatuoti mažiausiai 60 metų, o gal ir visus 80 metų. Vadinasi, elektrinės sauga turi būti svarbiausias prioritetas. Taip jau buvo, yra ir bus branduolinėje energetikoje, ir, beje, Lietuvai tai – taip pat jokia naujiena. Perėmusi Ignalinos AE, net ir žinodama, kad ją reikės uždaryti, Lietuva vis tiek nuolat kėlė elektrinės saugos lygį. Tai branduolinės energetikos filosofija: net jei elektrinę teks uždaryti rytoj, būtina didinti jos saugą, tarsi jėgainė turėtų dirbti dar šimtą metų.

Kritikai dažnai primena nesenus Fukušimos įvykius. Bet reikia nepamiršti, kad šioje elektrinėje veikė senieji, pirmosios kartos reaktoriai.  Visagino AE bus įdiegti naujausios kartos reaktoriai, įdiegtos tokios saugumo priemonės, kad avarijos metu visiškai saugūs būtų net artimiausio Visagino miesto gyventojai.

Žinoma, kiekvienoje techninėje sistemoje gali kas nors atsitikti. Todėl jei įvyktų tokia didelė avarija, su aktyvios zonos pažeidimu, visi procesai būtų lokalizuoti pačiame reaktoriuje, tiksliau po jo gaubtu. Tokie yra trečiosios kartos reaktoriams keliami reikalavimai.

Svarbiausia ‒ nesiblaškyti

Tenka girdėti ir teiginių, esą Lietuvai bandoma „įkišti“ senos technologijos reaktorių, kurio niekas neperka. Atsakysiu griežtai: tai visiška nesąmonė. Pagaminti reaktoriai neguli tarsi elektriniai virduliai parduotuvių lentynose. Juos gamina tik tada, kai jau reikia vežti į elektrinės aikštelę ir montuoti. Ir taip daroma ne šiaip sau. Prisiminkime, kaip Ignalinoje buvo statomas trečiasis blokas, į kurį jau buvo atvežta turbina. Statybą sustabdžius, šį įrenginį teko supjaustyti į metalo laužą. Taip įvyko todėl, kad tris metus, kol turbina paprasčiausiai gulėjo, nedirbo ir nesisuko, išlinko jos rotorius. Taigi niekas negamina reaktoriaus gaubtų ar turbinų prieš metus ar dešimtmetį iki juos įrengiant: tai labai sudėtinga ir tiksli įranga, kuri kiekvienu atveju yra unikali, gaminama konkrečiam projektui. Elektrinę pradėsime statyti ne anksčiau kaip 2015 metais, vadinasi, tik po to prasidės įrangos gamyba.

Nereikėtų baimintis, kad Visagino atominė elektrinė bus pastatyta vėluojant. Net 99 proc. proc. branduolinių jėgainių pasaulyje pastatytos tiksliai pagal grafiką. Laiku nepastatytos buvo tik dvi elektrinės Europoje, viena iš jų ‒ Suomijoje, nes čia buvo diegiamas naujas reaktorius. Tuo tarpu Kinijoje kai kurios jėgainės netgi buvo pastatytos anksčiau numatyto laiko. Todėl iš dviejų blogų pavyzdžių daryti toli siekiančių apibendrinimų nereikėtų.

Mano įsitikinimu, svarbiausia Lietuvai šiuo metu būtų nesiblaškyti ir vykdyti projektą, dėl kurio būtinumo sutarta seniai. Mėtydamiesi į šalis jau praradome nemažai laiko. O juk 2007 m. Seimo patvirtinta energetikos strategija yra iš tiesų gera, tereikia jos laikytis, ką pabrėžia ir Respublikos Prezidentė. Blogiausia, kad padvelkus naujiems politiniams vėjams , prioritetai imami revizuoti. Deja, tai daroma užmirštant, kad toks elgesys gali turėti ilgalaikes ir labai rimtas pasekmes visai valstybei.

Lietuvos energetikos instituto direktorius, prof. Eugenijus Ušpuras

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?