Šis tampymasis kelia dar didesnius neapibrėžtumus ir nerimą dėl Europos ekonominės ateities, o kartu ir dėl pasaulinio ūkio perspektyvos. Pasaulio ekonomikai Europos skolų krizė yra pati opiausia problema. Kinijos problemos, lėtėjančios JAV ir kitų didžiųjų pasaulio šalių ekonomikos galėtų rasti sprendimus, jeigu pasaulyje atsirastų ekonominis garvežys, patraukiantis kitus.
Tačiau daugelio ES valstybių net tas negelbėtų. Nesutinku su vyraujančia nuomone, kad Euro zonos ir visos Europos sąjungos esminė problema yra milžiniškos valstybių skolos, kai kurių šalių nesugebėjimas tvarkytis su savo finansais ir bendros fiskalinės politikos nebuvimas ar valstybių narių prisiimtų įsipareigojimų nesilaikymas. Šie argumentai yra teisingi, gyvybiškai svarbūs, bet jie labiau atspindi atsiliekančią ir vis mažiau efektyvią ES ekonomiką. Akivaizdu, kad dabar Europą savo ekonominiu vystymusi lenkia ne tik JAV, Kinija, bet ir kitos kylančios ekonominės pasaulio galios. Tiesa tokia, kad Lietuva įstojo į stagnuojančią ir netinkamas vertybes suformulavusią Europos Sąjungą. Tuo neagituoju prieš ES, nes šiuo metu ekonomiškai Lietuvai ji yra labai naudinga. Apie tai rašau tik norėdamas atkreipti skaitytojo dėmesį į fundamentalias ES bėdas.
Kad ir kaip paradoksalu, privalome pripažinti, kad Europos Sąjungos ekonomikoms trūksta laisvės ir atsakomybės. JAV ekonomika daug laisvesnė ir skaidresnė, net Kinija savo ekonominėmis laisvėmis artėja prie ES. Europos komisija ir ES šalių vadovai dėl ideologinių ir vertybinių priežasčių vis labiau varžo ekonomiką, kuri nuo to tampa vis labiau neefektyvi ir nelaisva. Pavyzdžiui, žemės ūkis JAV išsilaiko pats, fermeriai turi visišką ūkinę laisvę, o Europoje ūkininkai yra priklausomi nuo išmokų, direktyvų ir nuo seno susikaupusių problemų. Parama žemės ūkiui ES yra pasiekusį tokį lygį, kad labai riboja biudžeto galimybes. Be to, ūkininkai negali savo darbe pasirinkti efektyviausių sprendimų, priklausydami nuo bankų, valdžios ir ES paramos negali laisvai veikti ir kurti didžiausią pridėtinę vertę. Kitas pavyzdys: dabar euro zoną kamuoja finansų krizė, tačiau tai – ne tik valstybių skolų krizė, bet ir bankų priklausomybė nuo valstybių paramos problema.
Daugiau negu keista, kad bankai turi būti remiami... Tąsymasis dėl euro su Graikija ir kitomis pietinės Europos dalies šalimis vyksta didžiąja dalimi dėl didžiųjų ES bankų. Bijomasi jų bankroto. Be to, valstybės dėl milžiniškų skolų tapo labai priklausomos nuo finansinių institucijų, todėl jau nebegeba priimti jiems nenaudingus sprendimus. Susidarė užburtas ratas, prie kurio visi priprato ir visiems valdžios ir finansinėse viršūnėse yra gerai. Bankininkai, gavę valstybių paramą, nesibodėdami skiria sau premijas, nes bankas tampa „pelningas“, o valdžia trimituoja, kad taip kovoja su krize.
Negalima nesutikti, kad Europos Sąjungoje nėra religijos, politinių, socialinių, lyčių, rasinės, tautinės laisvės. ES suformuluotos vertybės ir šios laisvės yra labai puoselėjamos. Dar daugiau- joms teikiama tiek svarbos, jog užmirštama visa kita. Pavyzdžiui, dabar norima ES verslą priversti, kad ne mažiau trečdalis valdybose būtų moterys. Tai vertinu kaip kišimąsi į verslą ir ekonominių laisvių ribojimą. Juk verslas samdo ir skiria į valdybas tuos žmones, kurie jam naudingiausi ir daugiausia atnešantys pelno. Pakanka įstatymų lyčių lygybei užtikrinti, todėl priežiūros institucijos privalo užtikrinti įstatymų laikymąsi. Dėl atskirų diskriminacijos faktų negalime riboti verslo ir žmonių gabumų ar juos dirbtinai (ideologiškai) perskirstyti. Juk negalima daryti nusikaltėlių visą visuomenę, riboti ją, jeigu joje užfiksuojama nusikaltimų.
ES tampa labai vertybiškai ideologizuota (pvz.: lyčių lygybė, lytinės orientacijos laisvė) ir pernelyg sureikšminamos laisvės, kurios kitose srityse tampa nelaisvėmis. Kitaip sakant, Europa siekia kuo didesnės žmogaus laisvės, tačiau kartu jam uždeda apribojimus ir suvaržymus. Šis nuo seno filosofų apmąstomas laisvės paradoksas ES įgavo jo kraštutines formas. Be to, ES ideologijoje trūksta senų, amžinų žmogaus vertybių, kas taipogi veda prie kraštutinumų, o laisvę tampančią anarchiją prie diktato įvairiose srityse.
