Premjeras ryžosi pakeisti tris ministrus ir tai sukėlė diskusijų bangą. Atsisveikinimas su Švietimo ir mokslo ministre, kuri akivaizdžiai nesusitvarkė su savo pareigomis, ir tą demonstruoja streikai – yra pagrįstas. Bet kai kam neaiškūs kitų dviejų „profesionalų“ atleidimo motyvai. O gal aiškūs, tik norima įtikinti, kad premjeras klysta?
Aplinkos ministras Kęstutis Navickas toks geras savo srities „profesionalas“, kad jau birželio mėnesį Seime jam buvo inicijuota interpeliacija. Ir ją inicijavo ne kokie darbo „negavę“ „socdarbiečiai“, o konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai. Tąkart kritikos strėlės skriejo aiškiai dėl ministro kompetencijos ir nesugebėjimo tvarkytis. Opozicija per interpeliacijos procedūrą K.Navickui uždavė klausimus dėl buvusios darbovietės „Baltijos aplinkos forumas“, padėties atliekų sektoriuje, miškų reformos įgyvendinimo.
Šiandien turbūt jau pamiršti K.Navickui skirti priekaištai dėl netinkamos atliekų tvarkymo kontrolės ir dėl to galėjusios kilti žalos. Šiandien populiaru stebėtis, kodėl ministras yra atleidžiamas. Rugpjūtį viename portalų rašyta: „Aplinkos ministras K.Navickas nevertas likti savo pareigose, nes situacija jo prižiūrimoje miškų ir medienos srityje tampa nekontroliuojama.“
Opoziciniai socialdemokratai dar kartą ragino premjerą Saulių Skvernelį ir prezidentę Dalią Grybauskaitę spręsti klausimą dėl šio ministro atstatydinimo. „Jeigu per artimiausią laikotarpį p. Navickas išliks pareigose, neatmetama kelti jam pakartotinę interpeliaciją, nors tokią procedūrą jis jau sėkmingai praėjo birželį“, – rašė vienas portalų. Tikėtina, kad Vyriausybės vadovas davė laiko aplinkos ministrui įrodyti, kad savo srityje jis tvarkytis geba, bet nuo vasaros ne daug kas tepasikeitė. Tad man kyla klausimų – kodėl kyla klausimų dėl K.Navicko keitimo.
Šiandien populiaru stebėtis, kodėl atsisakyta ir kultūros ministrės. Juk ji niekaip nesusijusi su streikais dėl švietimo. Bet sugrįžkime į praeitį. Dar 2017 m. pabaigoje visuomeninės organizacijos buvo parengusios klausimus dėl ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson interpeliacijos. Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybos pirmininkas G.Karosas tuomet sakė: „Nerimą kelia Kultūros ministerijos veiksmai, rodantys jos vadovybės negebėjimą žvelgti platesniu akiračiu ir vykdyti valstybinio lygmens kultūros politiką.
Patys ryškiausi neprofesionalumo pavyzdžiai yra Lukiškių aikštės konkurso organizavimas ir požiūris į lietuvių kalbą.“ Visuomenininkai piktinosi, kad nors Seimas buvo aiškiai pasisakęs, jog Lukiškių aikštėje turėtų stovėti Laisvės kovotojų su Laisvės kario Vyčio skulptūra monumentas, ši sąlyga visai nebuvo įtraukta į konkurso reikalavimus. Visuomenininkams neįtiko ir pasirinktas operatorius, nieko bendra neturintis su valstybinės atminties įprasminimo klausimais. Tiek to – visiems geras nebūsi.
Bet labiausia kultūrininkus neramino, kad Kultūros ministerija buvo pateikusi Vyriausybei siūlymus antikonstitucinėmis nuostatomis taip keisti kalbos įstatymą, kad faktiškai būtų panaikintas valstybinis lietuvių kalbos statusas ir susilpnintas Lietuvos valstybingumas. Taip konfliktą tarp ministrės ir visuomenininkų tuomet piešė spauda. Tąkart konservatoriai palaikė interpeliacijos idėją, tačiau šios pavyko išvengti. Tarsi tinku paglaistyta ir dažais „pamalevota“ iš pamatų įskilusi siena ima po truputį griūti.
Kad situacija būtų keičiama iš esmės, kad atsirastų kitoks – galbūt naujas požiūris į sistemą ir vykdomas reformas, kad būtų drąsiai įgyvendinama tai, kas reikalinga visuomenei – premjeras renkasi ministrų pakeitimą. Keičiami ministrai nepasižymi politine kultūra – išeidami jie „tranko durimis“ – esą „su tokiu premjeru dirbti neįmanoma“. O jei Vyriausybės vadovas ministrų būtų nekeitęs – taptų įmanoma? Prisiminkime Teisingumo ministrės Mildos Vainiūtės išėjimą – atsisveikinta ramiai ir kultūringai, be didelių emocijų. Tad matome du skirtingus ministrų supratimo ir kultūros pavyzdžius.
Apie ministrę Jurgitą Petrauskienę turbūt jau neverta kalbėti. Jei ir buvo galima kažką su mokytojais sutarti, tai reikėjo daryti anksčiau ir ne arogantišku tonu, bet supratimo ir palaikymo gestais – kaip yra darę kiti ministrai. Yra istorijoje buvęs ne vienas ministro ar Vyriausybės vadovo susitikimas su mokytojais esant itin įtemptoms sąlygoms, kai kovojama dėl didesnių atlyginimų, bet anksčiau sugebėta susitarti, nelaukiant, kol kažkas ims lipti pro langus. Teisingai įvardijo LSDDP pirmininkas Gediminas Kirkilas, kad tolesnės galimybės dirbti ministrei išvien su švietimo ir mokslo bendruomene turbūt jau nebuvo galimybės.
Tad visų trijų ministrų pakeitimas – yra aiškus, ryžtingas ministro pirmininko žingsnis, siekiant ne tik postūmio, bet ir iš anksto užkertant kelią galimam kitų sričių atstovų nepasitenkinimui. Ar jis buvo teisingas, gyvenimas parodys. Bet motyvai šiandien – tikrai aiškūs.
Evelina Butkutė-Lazdauskienė yra Seimo LSDD frakcijos atstovė spaudai.
