Taigi, viena vertus, ne karo metas, nors PAR beveik karo metas žydams, o dauguma žydų užsienyje gyvena geriau už mus. Aišku, ir Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatymas buvo parašytas ne specialiai žydams. Tačiau mums, Lietuvos žydų bendruomenei, rūpi pasaulio žydai ir jų teisėti lūkesčiai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Be abejo, kyla klausimas, kada gi jie ją prarado?
Žydai, iki karo išvykę iš Lietuvos su lietuviškais pasais, ir tie, kuriuos varė iš Lietuvos į konclagerius, ir tie, kuriuos vežė į Sibirą, – savo noru Lietuvos pilietybės neatsisakė. Jie ją formaliai prarado atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikais kaip ne lietuvių kilmės asmenys (paaiškėjo, kad iš Lietuvos kilę žydai nėra lietuvių kilmės asmenys, jie net nėra Pasaulio lietuvių organizacijų nariai) ir dargi dalis jų „repatrijavo“ iš Lietuvos.
Žydai, iki karo išvykę iš Lietuvos su lietuviškais pasais, ir tie, kuriuos varė iš Lietuvos į konclagerius, ir tie, kuriuos vežė į Sibirą, – savo noru Lietuvos pilietybės neatsisakė.
Po 2006 m. LR Konstitucinis Teismas pripažino, kad tuomet galiojęs pilietybės įstatymas, draudžiantis repatriantams įgyti Lietuvos pilietybę, pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai.
2010 m. Lietuvos Seimas, siekdamas atkurti socialinį teisingumą ir suteikti galimybę iš Lietuvos pasitraukusiems asmenims, t.y. žydams, ir ne tik, sudaryti lengvesnes sąlygas atkurti Lietuvos pilietybę, stengėsi, kad įstatymas būtų geriau suprantamas ir lengviau įvykdomas, bet susidūrė su įstatymo vykdymo sunkumais.
Paaiškėjo, kad vidaus reikalų ministras, kuris vykdo Seimo priimtus įstatymus, tą atliko ne taip, kaip buvo numatyta Seimo, ir ne taip, kaip parašyta pačiame įstatyme. Migracijos departamentas, tiesiogiai pavaldus Vidaus reikalų ministerijai, ėmė reikalauti iš asmenų, prašančių atkurti Lietuvos pilietybę, tokių dalykų, kurių įstatyme nebuvo numatyta.
Kad būtų aiškiau, pateiksiu kelis pavyzdžius. Mergaitės, gimusios prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, gyvybę žmonės gelbėjo, permesdami ją per Kauno geto tvorą. Ją priėmė auginti lietuvis, su kuriuo buvo sutarta iš anksto. Dabar ši moteris, nacizmo auka, turi smulkiai išaiškinti, kad ji, pergyvenusi getą, išauginta ir išgelbėta svetimų žmonių, galėjo „pagrįstai baimintis“ ir dėl to pasitraukė iš Lietuvos.
Žmogus, bėgęs iš okupuotos teritorijos, dar turi aiškinti, kodėl jis išvažiavo ir ar jo išvykimas yra vadinamas pasitraukimu.
Jos sutuoktinis, gimęs Rusijoje, kadangi jo tėvai buvo evakuoti, kad nebūtų nužudyti, turėjo išaiškinti, kodėl jie pasitraukė iš okupuotos Lietuvos, jei žydams buvo leidžiama išvažiuoti iš TSRS?
Įdomu, jei lietuviams būtų tuomet leidžiama išvažiuoti iš TSRS, ar jie nebūtų išvažiavę? Žmogus, bėgęs iš okupuotos teritorijos, dar turi aiškinti, kodėl jis išvažiavo ir ar jo išvykimas yra vadinamas pasitraukimu. Vieni išvažiavo, kiti neišvažiavo, vienų nesušaudė, kitus sušaudė.
Dvejų metų mergaitės tėvas, gavęs Lietuvos pilietybę pagal įstatymą, kreipėsi dėl dukters pilietybės atkūrimo, o toji mergaitė turi paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis jos prosenelis pasitraukė iš Lietuvos į Pietų Afriką, nes jai turėtų būti atkurta pilietybė pagal kitą įstatymą?
Moteriai, kurios pase tarpukariu užrašyta „žydelka“, pavyko įrodyti, kad ji išvažiavo dėl antisemitizmo, tačiau kitai, kurios pase nebuvo užrašytas toks tautybės pavadinimas, nepavyko įrodyti, kad ji bėgo nuo antisemitizmo. Absurdas ir tiek – kitaip vertinti negaliu. Moteris, kuri gimė Vilniuje, nori atkurti Lietuvos pilietybę, bet jauna būdama, tarpukariu ji išvažiavo mokytis į Vokietiją, ten susipažino su indu, grįžo į Vilnių, pas tėvus, vėliau nužudytus Paneriuose, pagimdė sūnų ir su juo išvyko į Vokietiją tęsti mokslų, o dabar ji turi aiškinti, kodėl negalėjo grįžti iš Vokietijos po 1936 metų? Ir kodėl žydė su naujagimiu turėjo grįžti atgal į Lietuvą, kur po kurio laiko buvo nužudyti jos tėvai?
Kartais tie reikalavimai asmenims atrodo ciniški ir įžeidžiantys. Kokia yra išeitis? Aš skeptiškai žiūriu į parlamentinę kontrolę. Seimas negali sužiūrėti visko. Manau, kad jeigu Lietuvos pilietybės įgyvendinimo praktika neatitinka įstatymo dvasios ir minties, reikia tikslinti įstatymą, kad net vidaus reikalų ministras jį suprastų, arba skirti tokius vidaus reikalų ministrus, dėl kurių nereikėtų keisti įstatymų, tokius, kurie mokėtų skaityti ir suprasti įstatymą, taip, kaip jis parašytas.
Išnaikinus žydus Lietuvoje, šiandien priimti tokį sprendimą litvakams, kurie norėtų sugrįžti į Lietuvą, uždaryti jiems kelią, yra kvailas, neapgalvotas politinis sprendimas.
Kalbame apie tuos asmenis, kurie išvyko tarpukariu. Žinodami didelį Lietuvos žydų indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą ir tą faktą, kad Lietuvos žydų bendruomenė buvo sunaikinta, nespėjusi evakuotis, išgyveno tik tie, kuriems pavyko pasislėpti ir juos gelbėjo, arba atsitiktinai likę gyvi koncentracijos stovyklose.
Išnaikinus žydus Lietuvoje, šiandien priimti tokį sprendimą litvakams, kurie norėtų sugrįžti į Lietuvą, uždaryti jiems kelią, – Lietuvos žydų bendruomenei neleisti priimti į savo gretas litvakų, kurie yra užsieniečiai, norintys tapti Lietuvos piliečiais, yra kvailas, neapgalvotas politinis sprendimas. Negali būti tokio sprendimo.
Iš iki karo gyvenusių Lietuvoje žydų liko gyvi tik 5%. Tegu man paaiškina ministras ar bet kuris politikas, kaip žmogus galėjo atsirasti tarp tų 5%, neišvykęs iš Lietuvos? Jei litvakas, siekdamas atkurti Lietuvos pilietybę, negali paaiškinti visų išvykimo aplinkybių, jam atsisakoma atkurti pilietybę, tai tikrai neteisingas politinis sprendimas.
Asmuo, kuris kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, tapo priklausomas nuo ministro istorijos pažinimo, jo požiūrio į žydus. Juk mes skundžiame ne eilinio valdininko, o vidaus reikalų ministro suformuluotą įstatymą. Tai jau yra politika, netinkamas viešasis administravimas.
Manau, kad po svarstymo Seimo Europos reikalų komitete, vidaus reikalų ministras turėtų nedelsiant priimti sprendimą, nes žmonės laukia atsakymo 3-4 metus.
Lietuvos žydų bendruomenė šiandien yra negausi. Didžiąją jos dalį sudaro iš Rusijos atvykę žydai. Mes juos mylime kaip savus. Argi būtų blogai, jeigu mūsų Lietuvos žydų bendruomenės gretas papildytų išeiviai iš Lietuvos, šiuo metu gyvenantys PAR, JAV ir kitose šalyse? Argi šie mūsų bendruomenės siekiai nesutampa su mūsų valstybės – Lietuvos siekiais?
Tik nereikia gąsdinti, kad žydas, atkūręs Lietuvos pilietybę, tuojau pat bėgs prašyti nuosavybės. Išvykę iki 1940 m. savo nuosavybę pardavė. Tie, kurių nuosavybę neteisėtai nusavino, ir kurie nebuvo Lietuvos piliečiais iki 2001 m. pabaigos, t.y. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo galiojimo metu, sutinkamai su LR Aukščiausiojo Teismo išplėstinės kolegijos išaiškinimu, neturi teisės net kreiptis į teismą dėl termino pateikti prašymus pratęsimo. T.y. tiems asmenims kelias yra uždarytas visiems laikams, bet tai nereiškia, kad pasaulinės žydų organizacijos šio klausimo nekelia ir nekels.
Birželio mėn. 22–23 d. šiuo klausimu Lietuvos Vyriausybėje numatomas susitikimas su tarptautine komisija, sudaryta būtent šiam klausimui spręsti, ir Pasaulio žydų turto restitucijos organizacija. Komisijos nesvarsto pilietybės ir turto grąžinimo klausimų. Komisijas sieja okupacijos, Holokausto ir turto grąžinimo klausimai.
Ir atsiprašau naujai paskirto vidaus reikalų ministro. Nieko asmeniško. Ir nereikia visko versti teismų praktikai. Į teismą asmuo kreipiasi tik po to, kai gauna atsakymą iš vidaus reikalų ministro ir mano, kad jo teisės yra pažeistos.
Taigi ministro sprendimas pirmas, teismo sprendimas tik po to. Baisiausia, kad mūsų valstybės nuomonė pilietybės klausimu keičiasi visiškai nenuspėjamai, nekreipiant jokio dėmesio į valstybės istoriją ir jos piliečių išgyventas kančias. Lietuva ne Indija, kur vien Mumbajuje gyvena daugiau kaip dvidešimt milijonų. Lietuva maža, istorijos negandų iškankinta valstybė. Kodėl mes nesirūpiname jos oria ateitimi?
Faina Kukliansky yra Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė