2019 m. spalio 30 d. S.Skvernelio vadovaujama Vyriausybė nusprendė skirti žymiuosius 300 tūkst. eurų paties S.Skvernelio gyvenamos Upės gatvės Vilniaus rajone asfaltavimui dar tais pačiais metais. Tačiau tomis dienomis lygiagrečiai vyko ir kitų papildomų lėšų Vilniaus bei Trakų rajonams schemos kūrimas.
2019 m. spalio 28 d. Susisiekimo ministerija registruoja Vyriausybės nutarimo dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų pakeitimo projektą, kuriuo 2% visoms savivaldybėms skiriamų šių lėšų siūlo perduoti Vilniaus apskrities savivaldybėms, bet be Vilniaus miesto (su beveik 600 tūkst. gyventojų per daug pinigų nuo Upės gatvės paimtų), o dar 2% – žiedinėms savivaldybėms aplink šešis didžiausius Lietuvos miestus ir Trakų rajonui.
Taip vienintelės Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybės išlošia iš abiejų 2%, o tuomečio ministro pirmininko gyvenamos gatvės asfaltavimui užtikrinamas pinigų srautas jau ir ateinantiems metams. 2019 m. lapkričio 20 d. Vyriausybė pritaria šiam susisiekimo ministro J.Narkevičiaus pasiūlymui, be jokių derinimų.
Atkreiptinas dėmesys į melagingą priedangą dėl vadinamojo Sostinės regiono: „vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 6 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl Sostinės regiono ir Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono sudarymo“ 2.2.1 papunktį, vietinės reikšmės keliams Elektrėnų, Šalčininkų rajono, Širvintų rajono, Švenčionių rajono, Trakų rajono, Ukmergės rajono ir Vilniaus rajono savivaldybėse – 2 procentai“.
Tačiau minėtas nutarimas (2.2 papunktis) kalba „atliekant veiksmus, susijusius su Europos struktūrinių ir investavimo fondų veiklos rezervui skirtų lėšų peržiūra ir naudojimu po 2019 metų, atsižvelgti į šias aplinkybes“.
Vadinasi, kalba tik apie ES lėšas, bet ne Lietuvos valstybės biudžeto lėšas. Todėl Kelių priežiūros ir plėtros programai negalioja. Bet turbūt net Vyriausybės teisininkai nesiteikė ar nedrįso perskaityti, kas parašyta.
Galiausiai lieka klausimas: kodėl išvis iš skurdesnių savivaldybių pinigai perskirstomi turtingesniam Sostinės regionui?
Nagrinėjant 2% žiedinėms savivaldybėms į akis krinta Trakų rajonas. Bet kodėl tada nėra Kaišiadorių rajono, kuris ribojasi su Kauno miestu, arba Neringos, kuri ribojasi su Klaipėdos miestu?
O ir Radviliškis visai šalia Šiaulių. Logikos čia neieškokite. Logika vienintelė – kaip pridengti siekį nukreipti pinigus Vilniaus ir Trakų rajonams.
Neteisingas ir argumentas, kad žiedinės savivaldybės nuskriaustos. Anaiptol: gyventojų pajamų mokestis (GPM) savivaldybėms pervedamas pagal jį mokančių gyvenamąją vietą. Taigi, nors rajono gyventojai važinėja dirbti į miestą, jo gatvėmis, bet GPM atitenka rajonui.
Būtent savivaldybės biudžetas ir yra pagrindinis vietinių kelių finansavimo šaltinis, o valstybės biudžeto Kelių priežiūros ir plėtros programa tėra papildomas šaltinis.
2020 m. tie 2% sudarė 2,7 mln. eurų, tad 2%+2% bendra suma buvo 5,4 mln. eurų. Iš jų Vilniaus rajono savivaldybei teko virš 1,5 mln. eurų, o Trakų rajono savivaldybei – virš 0,5 mln. eurų, arba atitinkamai 29% ir 9,6% bendros sumos.
Vien šioms dviem tuomečių premjero ir susisiekimo ministro savivaldybėms teko beveik 40% šių specialiai paskirtų lėšų.
Likusioms 10 savivaldybių teko vidutiniškai po 334 tūkst. eurų.
Tai reikšmingos lėšos Vilniaus ir Trakų rajono savivaldybėms, nes iš Kelių priežiūros ir plėtros programos šių savivaldybių per metus gaunamos bazinės sumos yra atitinkamai 4,3 ir 1,4 mln. eurų (2020 m. duomenys). Vadinasi, dėl šios schemos padidėjimas sudarė net daugiau negu trečdalį.
Dabartinis susisiekimo ministras M.Skuodis neseniai pateikė „kompromisinį pasiūlymą“ išbraukti Vilniaus ir Trakų rajonus iš žiedinių savivaldybių grupės, skirstant 2%.
Bet ar galima eiti į kompromisą su korupcija? Šiuo atveju reikia tvirtai užimti principinę poziciją, o ne siekti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Tai tik toliau skatina įžūlumą.
Po tokio chaotiško sprendimo Vilniaus raj. savivaldybės merė skundžiasi vienos iš šešių žiedinių savivaldybių diskriminacija. Be to, tie 2% lėšų ne grįžo visoms savivaldybėms, bet tik padidino pinigus kaip priedanga tarnavusioms kitoms penkioms žiedinėms savivaldybėms.
Galima būtų pasidžiaugti, kad stiklinė pusiau pilna, bet tenka apgailestauti, kad ji pusiau tuščia. Jeigu tokiu nedideliu klausimu nepavyksta priimti principinio sprendimo, ko tikėtis dėl strateginių klausimų.
Pavyzdžiui: ar pagal turimą projektą rekonstruoti kelią iš Kauno į Prienus per kaimus, taip iš esmės nepagreitinant susisiekimo švytuoklinės migracijos zonoje, ar nutiesti vakarietišką kelią, nors tam prireiks papildomų pastangų? Turime 4 juostų kelius į Nemenčinę ir Priekulę, bet į Prienus ir Birštoną, o toliau ir į Alytų – neįstengiame. Senovės romėnai tiesė tiesius kelius, o ne kreivojo šleivojo, todėl šį tą pasiekė.
Ministro M.Skuodžio žemesnė pavara iš Sostinės regiono 2% (2,3 mln. eurų) šiemet Vilniaus rajonui atneštų papildomus 766 tūkst. eurų, o Trakų rajonui – 255 tūkst. eurų. Ir tokie pinigai ant keliuko nesimėto: už 766 tūkst. eurų galima išasfaltuoti 3 km – štai ir Upės gatvės pabaigtuvės.
Saulius Skvernelis su savo dabartine žmona Silvija Skvernele trina rankomis: pinigai patys keliauja jų gatvės tolesniam asfaltavimui, ir net nereikia pasitelkti savo Seimo narės Ritos Tamašunienės.
Kriterijų panaikinimas keliams į teritorijas, kuriose kuriamos darbo vietos
Dar visai neseniai M.Skuodis dirbo viceministru pas ekonomikos ir inovacijų ministrus Sinkevičius – valstietį Virginijų, kuris buvo Ramūno Karbauskio pavaduotojas, ir LSDDP'istą Rimantą, kuris buvo iš Jonavos „Achemos“.
Tuo metu Ekonomikos ir inovacijų ministerijos prašymu nedidelė dalis Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų pradėta skirti šios ministerijos sudarytam kelių į teritorijas, kuriose kuriamos darbo vietos, sąrašui.
Susisiekimo ministru dar buvo Rokas Masiulis. Deja, jau iš karto Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pastangomis buvo išbrauktas Susisiekimo ministerijos reikalavimas, kad nesukūrus žadėtų darbo vietų, pinigai už kelio tiesimą būtų grąžinami į biudžetą (ES investicijų reikalavimų analogija).
Vėliau, jau prie J.Narkevičiaus, bet vis dar prie M.Skuodžio, tirpo reikalavimas savivaldybei prisidėti nuosavomis lėšomis, kol galiausiai nebeliko ir kitų atrankos kriterijų – darbo vietų sumokėsimų mokesčių ir kelio vertės santykio.
Tai yra pavyzdys, kaip nereikia daryti, juk tik objektyvūs kriterijai, kaip kad ekonominė grąža ir atsipirkimo laikas, arba jiems nesant, bent balai ar santykiniai rodikliai, sumažina korupcijos ir neefektyvumo galimybes. Bet gal toks požiūris į mokesčių mokėtojų pinigus?
Užtenka su aukšto rango valstybės tarnautoju sukirsti rankomis. Ir jis tapęs susisiekimo ministru pirmu reikalu rūpinasi... ne, ne „Via Balticos“ automagistralės, o abejotinos kilmės verslo projekto Šiaulių Zoknių oro uoste finansavimu. Ten keli apsukruoliai su kodiniais pavadinimais pavadintų ir Kipro ofšorų bei Rusijos geležinkelių atspalvio įmonių spiečiumi įsisavina Lietuvos smulkiajam verslui skirtą paramą.
Jie žada vykdyti orlaivių aptarnavimo ir remonto veiklą (angl. MRO). Vieną dieną į Lietuvos ir NATO karinę bazę remontui gali atskristi lėktuvas jau ne su Filipu Kirkorovu, o su „remontininkų“ brigada iš Pskovo.
Machinacijos su vietinių kelių ilgio apskaičiavimu
Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos savivaldybėms paskirstomos pusiau pagal jų gyventojų skaičių, pusiau pagal jų kelių ilgį.
Vietinių kelių ilgį deklaruoja pačios savivaldybės, todėl ilgainiui kai kurių savivaldybių tarybos pradėjo gudrauti ir į sąrašus įtraukti ir šunkelius, ir net įsivaizduojamus kelius. Taip dirbtinai pasididinusios savo statistiką, jos gaudavo daugiau pinigų. Žinoma, kitų savivaldybių sąskaita. Valstybės kontrolė pradėjo reikalauti valstybės biudžeto lėšų skirstymui naudoti ne statistikai deklaruotą, bet registre įregistruotų kelių ilgį. Ši rekomendacija neįgyvendinta iki šiol.
Tai gyventojams privaloma atlikti matavimus ir juos įregistruoti, kai nori parduoti sklypą arba ką nors jame statyti.
Valdžios įstaigos pačios sau tokių taisyklių netaiko. Dauguma savivaldybių sau priklausančių kelių ir gatvių buvo neįregistravusios.
Tačiau kai kurios pradėjo tvarkytis, ir kilo konfliktas: registre tikrus kelius įregistravusios savivaldybės (pvz., Kėdainių ir Kauno raj.) pastebėjo, kad kai kurios (pvz., Širvintų raj.) toliau pučia savo statistiką ir taip pasiima jų pinigus.
Tada, susisiekimo ministru esant Rokui Masiuliui, Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta nuo 2020 m. per trejus metus palaipsniui pereiti prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų kelių ilgio.
Kai tik ministru tapo Narkevičius, perėjimas pavėlintas vieneriais metais. Bet jis taip ir neprasidėjo, nes 2020 m. gruodžio 9 d. paskutiniame savo posėdyje S.Skvernelio Vyriausybė atidėjo viską net į 2025 m. Interesai, lobizmas iki paskutinės minutės. Kodėl naujas susisiekimo ministras nesiūlo atšaukti šio sprendimo?
Ar M.Skuodis pasirašys dėl Upės gatvės finansavimo?
Kadangi Skvernelio gyvenamai Upės gatvei Vilniaus rajone asfaltuoti, be minėtų privilegijų Vilniaus ir Trakų rajonams, buvo sukurtos dar kelios priemonės, vieną dieną naujam susisiekimo ministrui pasirašyti gali ateiti dokumentas netgi su šios gatvės pavadinimu. Ir tada vėl bus išbandymas: elgtis principingai ar toliau eiti į kompromisus.
Pabaigai. Neįtikėtina, bet šių schemų autorius gali sugrįžti į Susisiekimo ministeriją. Aišku, prezidento Gitano Nausėdos propaguojamas „atšalimo laikotarpis“ čia negalioja. Tačiau tuomet visai šitai Vyriausybei bus gėda už sąžiningų darbuotojų išdavystę.
