Gabija Grušaitė. Nacionalizmo šmėkla ir kaimiška dūšia vis dar vaidenasi lietuvių literatūros programoje

Bent jau mano pažįstamų rate daug kas jaučiasi mokykloje apgauti dėl lietuvių literatūros, lyg mums būtų sumaitinę produktą su pasibaigusia galiojimo data, o po apsinuodijimo sunku net žiūrėti į tą pusę.

Tikiu, kad mokyklinės programos sudarytojai tvirtins, jog sukaiminta ir tėvynės meile persismelkusi literatūros programa tėra pasenusi klišė, visiškai neatitinkanti dabartinės realybės. Tad norėčiau priminti, kad 2023-iais metais viena iš egzamino temų buvo: „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui? (Rekomenduojami autoriai – Kristijonas Donelaitis, Marius Katiliškis)“. Ta prasme.

O jei klaustume, ar feodalinė santvarka vis dar aktuali, gal galima kažką naudingo iš jos pritaikyti, pavyzdžiui, nieko nemokėti savo darbuotojams? O gal sovietinė kultūra aktuali? Tai aišku, kad ne. Iš kur ta fiksacija praeičiai? Tiesiog nebegyvename agrariniais laikais. Ar feodaliniais. Taškas.

Ar priversdami mokytis literatūrą gimtąja kalba neaktualiu rakursu nekuriame atmetimo reakcijos dar vienai kartai?

Bet gal egzaminuotojai tikisi, kad vaikai kažkaip pritemps tą vidinį žemdirbį iki šiuolaikybės, o kūrybiškiausiems praeities garbintojams galima būtų lyg medalius išdalinti šimtukus? Gal per egzaminus duokim ouija būrimo lentas, kad lazdynų vaikams būtų lengviau tą agrarinę sielą kaip nors prisikviesti.

Šiuolaikinis pasaulis, kuriame gyvename mes ir dabartiniai dvyliktokai, jau ir taip yra labai sudėtingas – kapitalizmo botagas nuo mokyklos laikų varo į perdegimo dirvonus (va, agrarinė metafora, tinka ar ne?), laukia neaiški, greit besikeičianti darbo rinka, o virtuali realybė priverčia nuolatos mąstyti apie tai, kaip tinkamai save reprezentuoti pasauliui. Ar priversdami mokytis literatūrą gimtąja kalba neaktualiu rakursu nekuriame atmetimo reakcijos dar vienai kartai?

Mokyklinės programos problema nėra literatūrinis kaimas ir ta vargšė agrarinė dūšia, kuriai niekas neleidžia ramiai gulėti kape, ir net ne nacionalinės literatūros kokybė (nors galima būtų daug ir ilgai diskutuoti apie kai kurių kanono autorių vertę, nes per pastaruosius trisdešimt metų atsirado daug gerų aktualių lietuviškų kūrinių. Bet čia kitam kartui), bet tai, kad literatūros pamokos nemoko kritinio mąstymo, nepadeda užmegzti autentiško santykio su savo šalies kultūra, o stengiasi indoktrinuoti įvardijant, kas gerai, o kas blogai.

Labai užstrigo mokytojos viešas atsakas K.Sabaliauskaitei, kritikavusiai švietimo sistemą: „Tiesiog didelė dalis vaikų netoleruoja neapibrėžtumo. Ir neretai tarp jų būna gausybė pirmūnų“. Tuo ji pateisina griežtas ir painias instrukcijas, kaip rašyti rašinį, kad gautum gerą pažymį.

Čia ir yra pradinis taškas – švietimo sistema ruošia žmones, kurie netoleruoja neapibrėžtumo, taigi netoleruoja gyvenimo apskritai. Nes būtent gebėjimas ištverti nežinomybę ir vis tiek judėti į priekį yra bet kokio augimo, savito kelio paieškos ir tuo pačiu sėkmės sąlyga, kita vertus, totalitarinėse sistemose nėra jokios nežinios, nereikia priimti sprendimų, tik išmokti taisykles, kurias diktuoja socialinis elitas. Kokios ateities linkime Lietuvai? Ar norime auginti kartą, kuri galėtų toleruoti nekomfortą ir nepatogią tiesą, ar tokią, kuri ieškotų instrukcijų – ar pas populistinius pažadus dalijančius politikus, ar sąmokslo teorijose tamsiuose interneto vandenyse ar bukinančiuose darbuose?

Geriausius pažymius gauna tie mokiniai, kurie tobulai prisitaiko šioje beasmenėje terpėje, paslepia savo nuomonę ir tiksliai išpildo tai, ko iš jų tikimasi.

Dabartinė sistema iš vaikų reikalauja skaityti jiems neįdomius tektus, išmokti, kaip tuos tekstus derėtų vertinti pagal mokytojo ir egzaminuotojo vertybes, ir veidrodiniu principu šias mintis įpinti į savo rašinius. Geriausius pažymius gauna tie mokiniai, kurie tobulai prisitaiko šioje beasmenėje terpėje, paslepia savo nuomonę ir tiksliai išpildo tai, ko iš jų tikimasi. Jei reikia rašyti apie kaimą, jie parašys apie kaimą. Maironio kūryboje irgi pamatys tai, ką reikia: „Paskutiniajame posme galime įžvelgti, jog yra prašoma gręžtis į praeitį, bet labiau žvelgti į ateitį. „Svetimas rūbas“ yra įasmenintas, jis sutapatinamas su svetima kalba, jog reikia svetimos kalbos atsikratyti.“ (citata iš internetinio paruoštuko, skirto mokiniams išmokti, kaip teisingai interpretuoti Maironį).

Angliškai yra toks terminas fawning, apibrėžiantis vieną iš išgyvenimo strategijų nesaugioje aplinkoje, tai reiškia nesąmoningą bandymą patikti grėsmę keliantiems žmonėms ar sistemai, paminant savo autentiškumą. Atrodo, kad autentiškumas mokymo sistemoje vis dar matomas kaip privilegija, skirta labai gabiesiems, o ne prigimtinė jauno žmogaus teisė. Suprantu, kad mokytojui būtų labai nepatogu atsisakyti savo privilegijuotos visažinio pozicijos.

Garsus amerikiečių psichologas Lowenas teigia, kad besiformuojančiam individui būtina išmokti sakyti ne, brėžti ribas ir suprasti, kas jam patinka, o kas ne, kad vėliau individas galėtų gyventi sveikai, autentiškai ir kūrybiškai. Bent jau mano laikais nė karto nebuvo klausiama, ar jums patinka šis kūrinys. Kas patinka, o kas ne? Vadovėliuose būdavo griežtos interpretacijos gairės, kuriose niekada nebūdavo vietos pagalvoti apie savo santykį su tekste pristatomomis vertybėmis.

Kokius visi būtume rašę samprotavimo rašinėlius, jei iš tiesų būtų leista samprotauti? Jei nebūtų priimtina nuomonė, jei mokytojai ir pasaulis nebijotų išgirsti tiesos.

Labiausiai būčiau norėjusi parašyti apie Romualdo Granausko apsakymą „Po klevu“. Pradžiai norėčiau paminėti, kad kūrinys, mano asmenine nuomone, yra labai geras, nes sukelia manyje labai stiprias emocines reakcijas ir dar būnant paauglei leido užsibrėžti ribas, kaip gyventi nenoriu. R.Granausko kūrinį pagal vadovėlio instrukcijas turėjome skaityti it senojo kaimo pašlovinimą, gretinamą su sovietinio pasaulio skurdu, ir įžvelgti senosios Kairienės vertybių pranašumą prieš jos sūnaus ir anytos.

Bet netgi būdama paauglė mačiau tik tęstinumą tarp liūdno kaimo ir dar liūdnesnio sovietinio kolūkio. Kairienė man priminė Kafkos „Proceso“ veikėją, kuris yra nuteisiamas už tai, kad negyveno. Angliškai yra toks žodis ignorance, kurio atitikmens lietuvių kalba neturi, bet visgi jaučiame, kad nežinojimas kartais gali būti labai aktyvi pozicija, kurią renkamės (ne)sąmoningai – užsidarymas nuo gyvenimo, savęs, nematymas, nesuvokimas, atsisakymas jausti ir mylėti.

Jei apsakymo neatsimenate, neskaitėte, ši ištrauka labai neblogai susumuoja, apie ką jis:

„Ko taip gailiai staugė senasis šuo? Ar jis savo mirtį jautė, ar jos? Ne, jos mirties jis negalėjo jausti, – taigi išgyveno ji per visą žiemą ir nenumirė, sulaukė pavasario, sulaukė balandžio saulės ir štai šlepsi senuoju kaimo keliu į gyvenvietę, o kilstelėjusi ryto saulė šviečia jai į kairįjį žandą, ir lengvą šilumą jaučia net per vilnonę skarelę. Visai dėl ko kito staugė senasis šuo, visai dėl ko kito. Jis norėjo jai kažką pasakyti. Šitiek metų tylėjo, o prieš mirtį pasakė. Pasakė, o ji, kvaiša, nesuprato, pamanė, kad pati greitai mirs. Jis taip gailiai staugė, žiūrėdamas į trobos langą, taip stengėsi, kad ji ką nors suprastų. O gal jai apie savo gyvenimą norėjo pasakyti? Gal gailėjosi to savo gyvenimo, gailėjosi, kad šunimi tegimė? Ką jis gero matė? Tiktai savo būdą. Prie būdos gimė, prie būdos gyveno, prie būdos ir nusimirė.“

Man, penkiolikos, perskaičius šią ištrauką užvirė kraujas – nežinau, ar lietuvių literatūroje yra dar beširdiškesnė scena, kuri atskleidžia patriarchalinio kaimo naivų žiaurumą.

Įsivaizduokite moterį, kuri guli viena troboje, o į ją pro trobos langą žiūri šaltyje staugiantis mirštantis šuo. Ką ji daro? Leidžia jam numirti vienam, taip ir nepaglosčiusi, nepriglaudusi, nepalydėjusi, o tada it begalvė višta svarsto gana akivaizdų dalyką – ką jai norėjo pasakyti šuo? Spėju, kad kažką necenzūrinio. Man, penkiolikos, perskaičius šią ištrauką užvirė kraujas – nežinau, ar lietuvių literatūroje yra dar beširdiškesnė scena, kuri atskleidžia patriarchalinio kaimo naivų žiaurumą.

Kaip kontrastą noriu pateikti ištrauką iš interpretacijos paruoštuko, kad galėtumėte įvertinti, kokio teksto tikėjosi sistema:

„Gyvenvietėje žmonės gyvena arti veinas kito, tačiau jie vieni kitims priešiški, susvetimėję. Žmonės praradę namų šventumo jausmą. Kaime pasilikusi tik viena Kairienės troba. Ji buvo senosios gyvenimo simbolis. Namų aplinka jai buvo be galo artima: čia ji laimingai gyveno su savo žmogumi, čia augo jos sūnus, čia ji dirbo ir rūpinosi darželiu, buvusiu šalia namo. Čia prabėgo jos jaunystės dienos ir namo sienos tarsi prisigėrusios to jaukumo ir artimųjų šilumos. Jaunosios kartos sąmonėje dingsta gimtųjų namų samprata, ji praranda ryšį su protėviais, su žeme. Jei Kairienei žemė šventa ir teikia stiprybės, tai jaunoji karta nejaučia pagarbos jai ir mirusiesiems. Praradusi ryšį naujoji karta tampa silpna ir pažeidžiama, pasiduodanti pražūtingiems įpročiams. Tik senoji Kairienė iš paskutiniųjų stengiasi apginti savo „gyvenimą po klevu“.

Kairienė kažkodėl pateikiama kaip atstovaujanti šventoms vertybėms, o ne kaip dvasinio skurdo įsikūnijimas. Jos gyvenimas buvo siaubingas – prasigėręs vyras, prasigėręs sūnus, vien nelaimės ir sielvartas, kartu tai nepanaikina klausimo, kiek viso to siaubo sukūrė pati Kairienė. Ar ji tik pasyvi auka, ar nesąmoninga savo likimo architektė? Jaučiausi lyg R.Granauskas į šį apsakymą sudėjo visus tautinės sąmonės aspektus: pasyvumą, durną naivumą, nemeilę, kuriems, kaip jaunas žmogus, norėjau rėkte išrėkti ne.

Visgi, norint gauti gerą pažymį, o pažymio reikia, norint stoti į aukštojo mokslo institucijas, turėjai rašyti tai, ko tikisi mokytojas, egzaminuotojas ir už jų stovinti nacionalizmo šmėkla, kuri garbina dvasinį skurdą. Sukandau dantis ir parašiau tai, ko iš manęs tikėjosi sistema, nes tai atrodė vienintelis kelias ištrūkti į laisvę. Bet atsimenu šmėkštelint šventvagišką mintį, kad galbūt tiek daug suaugusiųjų idealizuoja Kairienės tipažą, nes jame mato save? Nežinau, ar autorius rašė šį apsakymą kritiškai žiūrėdamas į traumines patirtis kaimo visuomenėje, ar ne, nesvarbu, nes juk skaitome kiekvieną kartą asmeniškai ir iš savo laiko perspektyvų.

Tikėtina, kad, jei mokykla ir lietuvių kalbos pamokos taptų saugi vieta kalbėtis apie tai, ką matai, kaip matai ir ką supranti, daug daugiau mokinių mėgtų lietuvių literatūrą, ir paliktų mokyklą be traumos.