Švietimas dabartinėje Lietuvoje aiškiai orientuotas į STEM dalykus – vis daugiau mokyklų mezga partnerystes su technologiniais universitetais, viešumoje nuolat kalbama apie tiksliųjų mokslų specialistų trūkumą. Kaip ši situacija atrodo pusėje tų, kurie pasirinko ne tai, kam priskiriamos „perspektyvumo“ ir „konkurencingumo“ etiketės?
Studijuoti humanitarinius mokslus yra nepopuliaru. Nemadinga. Net, drįsčiau teigti, naivu. Humanistika iškyla „tikrų“ studijų paraštėse kaip beprasmis laiko švaistymas, ketveri metai dėl popierėlio, nesukuriantys pridėtinės vertės visuomenei. Kaskart pasakiusi, jog studijavau lietuvių filologiją, turiu išklausyti kritikos visiems: VLKK dėl jų priimtų nutarimų (kurių pusė yra gandų lygmens, neteisingai iškraipyti arba jau seniai panaikinti), ŠMM dėl visos lietuvių kalbos mokymo sistemos, NEC dėl dvyliktokų VBE modelio, mokytojoms, „bjaurioms boboms“, kurių iki šiol nekenčia, kaip ir mokomojo dalyko, rašytojams, kad jų sukurtas „nesąmones“ visi yra priversti skaityti ir garbinti...
Kartais man ima atrodyti, jog tokie pokalbiai, liaudiškai tariant, įvarys man kompleksą – gėdą pasakyti, ką studijuoju. Tiksliau, būna, kad pagaunu save vengiančią šios temos, nepuolu ja pradėti pažinties su žmonėmis. Juk po atsakymo, ką studijavau ir kuo užsiimu, ateina eilė vienai iš dviejų replikų: „O, tai dabar mane taisysi, aš labai netaisyklingai kalbu!“ arba „Lietuvių man blogiausiai sekėsi mokykloj...“ Na, visad įmanomas ir trečiasis variantas: „O ką su tokiais mokslais galima dirbti?“ Filologijos studijas pradėjau Lietuvoje, o šiemet mokslus pradėsiu viename geriausių pasaulio universitetų, Oksforde. Būsimoms studijoms renku finansinę paramą Talentai Lietuvai Fondo platformoje, tad tokių klausimų sulaukiu dar dažniau nei paprastai.
Atsitiktinai pasirinkus du žmones, pavyzdžiui, Mozambike, tikimybė, kad jų gimtoji kalba bus skirtinga, yra 94 procentai, o Švedijoje – tik 16 procentų.
Pavargau aiškintis, ar tikrai lietuvių kalba tuoj išnyks, ar tikrai visi žmonės, kurie kalba ne tiesiai iš žodyno, daro baisų nusikaltimą, ar tikrai darydamas didžiąją kalbos klaidą darai ir didžiąją nuodėmę. Pavargau mėginti paneigti visus stereotipus, susijusius su lituanistėmis – davatkomis, laisvalaikiu ryšinčiomis tautinėmis juostomis ir besimeldžiančiomis Donelaičio altorėliui. (Mielosios lituanistės, nesijaudinkite, nesu nusiteikusi nei prieš tautines juostas, nei, tuo labiau, prieš Donelaitį.)
Kalba mus supa kiekviename žingsnyje. Tačiau būtent humanistinėse studijose, skirtose žmogui, žmogiškiesiems jo gyvenimo elementams, matome mažiausiai prasmės? Kodėl? Nejaugi praradome smalsumą ir mums paprasčiausiai nebeįdomu? O galbūt mums atrodo, jog apie save viską žinome?
Pasaulyje šiuo metu kalbama apie 7000 kalbų, mažiau negu 300 iš jų Europoje. 96 procentais pasaulio kalbų kalba tik maždaug trys procentai pasaulio gyventojų. Atsitiktinai pasirinkus du žmones, pavyzdžiui, Mozambike, tikimybė, kad jų gimtoji kalba bus skirtinga, yra 94 procentai, o Švedijoje – tik 16 procentų.
Kiekviena kalba turi savo ypatybių – žodyną, garsus, gramatikos normas. Pavyzdžiui, kai skambiname telefonu ir sakome „tuoj grįšiu namo“ vartojame žodį „grįšiu“, kuris nurodo į būsimąjį laiką ir leidžia suprasti, jog veiksmas vyks ateityje. Dalis kalbų to nedaro. Mūsų kalboje užkoduoti pasaulio aspektai, kurie atrodė svarbūs gyvenusiems iki mūsų. Žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis, atkreips dėmesį į skirtingus dalykus, priklausomai nuo to, ko įprastai reikalauja jų kalbos struktūra.
Kalbose, turinčiose giminę, žmonės asocijuoja vyriškas savybes su vyriškosios giminės daiktavardžiais, o moteriškas ypatybes priskiria moteriškosios giminės daiktavardžiams. 2002 metais psicholingvistė Lera Boroditsky su kolegomis aptiko, kad gramatinės giminės priskyrimas negyviems objektams keičia tai, kaip juos suvokiame. Pavyzdžiui, vokiečiai yra linkę apibūdinti tiltus (moteriškosios giminės vokiečių kalboje) kaip gražius, elegantiškus, grakščius, trapius ir žavius, kuomet ispanakalbiai, kuriems žodis tiltai yra vyriškosios giminės, pirmenybę teikė tokiems būdvardžiams kaip „didelis“, „stiprus“, „tvirtas“, „ilgas“.
Rusų ir graikų kalbose yra du atskiri pavadinimai šviesiai mėlynai (goluboyy, ghalazio) ir tamsiai mėlynai (sinyy, ble) spalvai pavadinti (beje, kaip ir lietuvių kalboje – sakome „žydra“ ir „mėlyna“). Eksperimentai parodė, kad rusai lengviau atskiria šviesius ir tamsius mėlynos atspalvius, o graikams, ilgiau pagyvenusiems Jungtinėje Karalystėje, kur yra tik vienas žodis „blue“, šios spalvos linkusios supanašėti.
Pirahã kalba, kuria kalbama Amazonijos regione, neturi atskirų žodžių skaičiams įvardyti. Vietoje „vienas, du, trys“ jie vartoja „pora, keli, daug“. Kai Peter Gordon, psicholingvistas iš Niujorko Kolumbijos universiteto, išmėgino vietinių gyventojų matematinius gebėjimus, prašydamas atsiminti, kiek riešutų įdėjo į skardinę, sveikiems suaugusiesiems buvo sunku tiksliai atskirti ir prisiminti net tokius mažus kiekius kaip keturi. Paaiškėjo, kad be skaičių pavadinimų žmonės neišvysto gebėjimo nustatyti tikslių skaičių.
Tam tikrų žodžių nebuvimas kalboje – kultūros atspindys, parodantis, kas toje kultūroje vertinama labiausiai. Guugu yimithirr ir kuuk thaayorre kalbos neturi tokių mums įprastų žodžių kaip „kairė“, „dešinė“, „priešais“, „už“ – objektų vietai apibūdinti naudojamos pasaulio kryptys. Kalbant išugdytas dėmesingumas geografinėms koordinatėms išmoko šių kalbų vartotojus orientuotis erdvėje, net pastatuose ar nepažįstamoje aplinkoje, taip gerai, kaip, regis, žmogui yra neįmanoma.
Vadinasi, mūsų kūno kalba derinasi prie mūsų kalbėjimo.
Anglakalbiai įsivaizduoja, jog ateitis yra „priešais“, o praeitis „už“. 2010 metais Lynden Miles su kolegomis pastebėjo, jog anglakalbiai nesąmoningai pasvyra į priekį galvodami apie ateitį ir atgal, kai mąsto apie praeitį. Bet aymara kalboje, kuria kalbama Anduose, praeitis yra „priekyje“, o ateitis „už nugaros“. 2006 metais Raphael Núñez ir Eve Sweetser pastebėjo, kad aymara gestikuliuoja priešais save, kai kalba apie praeitį, ir už savęs, kai kalba apie ateitį. Vadinasi, mūsų kūno kalba derinasi prie mūsų kalbėjimo.
Šie pavyzdžiai – tik kelios iliustracijos, atskleidžiančios, kaip kalbos vartosena susijusi su žmogaus mąstymu ir nekalbiniu elgesiu. Nesvarbu, į kalbą kaip į formavimąsi, procesą žvelgsime iš tautinės ar iš globalios perspektyvos, jos reikšmė bendruomenei, kultūrai yra nepaneigiama, nenuginčijama. Todėl šiomis dienomis, kuomet visuomenei nuolat prikaišiojama patriotiškumo ir pilietiškumo stoka, man regis, kaip niekad trūksta realaus suvokimo, kas iš tiesų mus visus sieja ir vienija. Didvyriški laikai, didinga istorija? Abejoju. Juk jei ir išgyvename istoriją, tai tik per žodį, per kalbą. Save ir pasaulį mes pažįstame kalba, ją suprasti – suprasti žmogų, jo mąstymą. O ar tai yra nesąmonė, lieka kiekvienam apsispręsti pačiam.
