Tikra tiesa, sudėjus rankas laukti kokių nors užtarėjų iš svetur nėra ko. Neateis joks didelis ir griežtas baudėjas ir neuždraus Aliaksandrui žaisti savo smėlio dėžėje. Pirmiausiai turime patys parodyti, kad nepritariame Astravo AE projektui. Tai turime pademonstruoti taip įtaigiai, kad projekto sumanytojai Minske suvoktų, jog Lietuva neketina susitaikyti su jos nuomonės nesiskaitymu ir imasi veiksmų.
Štai tą ir padarėme. Žmonių pozicija aiški: Astravo atominei – NE! Dabar politikams, esantiems valdžioje, nebebus galimybių tęsti neveiklumo. Žmonių valia teikiamas įstatymo projektas privalės būti įtrauktas į Seimo darbotvarkę.
Aiškiai išreikšta žmonių valia nebegalės būti Seimo daugumos atmesta, įstatymo projektą Seimas privalės svarstyti.
Gaila, kad ne vien Lukašenkai nesinori girdėti priekaištų dėl Astravo AE. Tai, kurie klausimai įtraukiami į Seimo darbotvarkę, o kurie ne, nėra visiškai objektyvus procesas. Plenarinių posėdžių darbotvarkės formavimas dažniausiai priklauso nuo politinės daugumos valios. Todėl projektas kurį teiktų TS-LKD, neabejotinai būtų likęs dulkėti stalčiuje arba nurašytas esą „opozicijos akcijai“.
Buvome pasiūlę visoms pagrindinėms politinėms jėgoms pasirašyti nacionalinį susitarimą, tačiau kai kuriems pristigo valios. O dabar – aiškiai išreikšta žmonių valia nebegalės būti Seimo daugumos atmesta, įstatymo projektą Seimas privalės svarstyti.
Šiuo įstatymo projektu siekiama įpareigoti valstybės politikus ir pareigūnus laikytis vieningos, aiškios pozicijos – Lietuva iš anksto atsisako pirkti ar tranzitu praleisti saugos standartų nesilaikant pagamintą energiją, ir neleis, kad Baltarusija naudotųsi mūsų energetikos sistema ir infrastruktūra tokios elektrinės eksploatavimui.
Ši pozicija bus žmonių valia pasiektas nacionalinis susitarimas.
Beje, vien per tą laikotarpį, kol rinkome parašus, iš žiniasklaidos šaltinių ir iš mūsų spectarnybų išgirdome net ne apie vieną avariją statybų aikštelėje. Ir ką? Baltarusijos pusė viską neigia. Kaip galime tikėti, kad iškilus grėsmei būsime informuoti nedelsiant ir tinkamai, neslepiant informacijos? Černobylio katastrofos liūdna patirtis dar gyva...
O ką jau kalbėti apie tai, kad Baltarusija neturi jokios patirties aukštos kvalifikacijos reikalaujančioje branduolinės energetikos srityje. Kas dėsis, kai bus paleistas reaktorius? Už kontroliuojamos informacijos sienos nėra jokių galimybių atviram, sąžiningam dialogui.
Ir galime tik spėlioti, ar pastatęs Astravo AE, Lukašenka nesumanys pažaisti kokio juodo žaidimo, o gal įsiteikti agresyvesniam kaimynui... Gana lengva paskleisti sunkiai patikrinamą informaciją ir sukelti paniką tarp mūsų žmonių, valstybėje ir ekonomikoje. Pabandykime įsivaizduoti, kaip tai galėtų atrodyti praktikoje, kiek būtų sukelta sumaišties, žalingų pasekmių mūsų ekonomikai ir valstybės funkcionavimui. Galų gale pagalvokime, ar esant tokiai latentinei grėsmei šalia mūsų sienos, tai neatšaldys potencialių investuotojų noro keltis į Lietuvą?
Nukreipkime energiją ir pinigus investuokime taip, kad projektas nebetektų savo ekonominės bei politinės logikos, ir būtų sustabdytas.
Ar jau metas Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose rausti žemę slėptuvėms, kaupti vandens ir maisto atsargas, dalinti jodo preparatus, ruošti evakuacijos planus ir vykdyti periodines visuotinės evakuacijos pratybas mokyklose, valstybės įstaigose, įmonėse? Gal Vyriausybė jau paskaičiavo, kiek biudžeto lėšų tai kainuos?
Aš manau, kad save gerbiančios valstybės pareiga yra imtis konkrečių veiksmų, siekiant apginti savo žmonių saugumą. Ir sakau – dar ne vėlu. Nukreipkime energiją ir pinigus investuokime taip, kad projektas nebetektų savo ekonominės bei politinės logikos, ir būtų sustabdytas.
Tai įmanoma, nes šiame atominiame farse Lietuvai priskirtas kone pagrindinis vaidmuo. Didesnioji dalis elektros energijos, pagamintos Astravo AE, per Lietuvą turėtų patekti į plačią, mokią ir laisvą Europos Sąjungos energijos vidaus rinką.
Pagal senas sovietines tradicijas, atsižvelgti į mūsų ir tarptautinių konvencijų reikalavimus Lukašenkai neatrodo svarbu, nes Lietuva vis dar tebepriklauso sovietinei elektros energijos sistemai, ir kito pasirinkimo, iš pirmo žvilgsnio, nelabai turi. Kita vertus, būtent todėl ir turime savo rankose svertą stabdyti Astravo AE statybas. Lietuva yra Astravo AE atsiperkamumo garantas. Jo netekus, projektas neteks prasmės.
Mūsų siūlomas įstatymas leistų kontroliuoti mūsų elektros energijos rinką ir neleistų pasirašyti elektros tiekimo sutarčių su trečiosiomis šalimis, norinčiomis prekiauti nesaugioje elektrinėje pagaminta energija. Pastatę fazės keitiklius ant sienos su Baltarusija turėsime galimybę ir fiziškai kontroliuoti elektros energijos tėkmę. Kita ilgalaikė priemonė – spartus ir pilnas įsijungimas į Europinę elektros energijos erdvę.
Pasiųsime labai aiškų politinį signalą tiek į Rytus, tiek ir į Vakarus. Mūsų partneriams Europos sostinėse bus aišku, kokios pozicijos laikomės, o ir mūsų atstovas Europos Komisijoje negalės tuo suabejoti. Pats esu šiuo klausimu ne kartą kalbėjęsis su įvairiais ES politikais ir pareigūnais, ir turiu pastebėti, kad iš daug tolimesnės šalies komisaro sulaukiau kur kas supratingesnės reakcijos, nei iš Lietuvos atstovo. Gal tai profesionalumo klausimas?
Ir dar, siūlau nuvykti ant Juozapinės kalno – nuo ten tolumoje matyti dunksantys atominio monstro kontūrai. Tada geriausiai pajunti, kokia reali ir apčiuopiama yra grėsmė, jei atomas yra nesaugus ir nedraugiškas.
Gabrielius Landsbergis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
