Taip ir neįsibėgėjusi viešoji diskusija dėl to, ką daryti, kad tokios ir panašios tragedijos nesikartotų, nukrypsta į kalbas apie biurokratinės institucijos steigimą ir redaguojamus pranešimus spaudai, o iš vyriausybės išgirstame tik vieną kitą epizodinį pasiūlymą, kuris labiau skirtas nuraminti viešąją nuomonę negu realiai spręsti didžiules problemas.
Štai bėga antra savaitė, žiniasklaida imasi naujų temų, dauguma įsisegę „Neužmirštuolę” minime Sausio 13-osios 25 metų sukaktį, girdime daug iškilmingų kalbų. Dviejų gyvybių, užgesusių šaltame Kėdainių rajono šulinyje, netektis tik papildo žiaurią statistiką. Tad dar kartą grįžtu prie klausimo, ar tikrai mes, kaip politinė bendruomenė, neabejingi?
Kaip žodžiai politikoje nevirsta darbais
Juk visai neseniai, vos prieš 2 mėnesius, buvome pašiurpę ir baisėjomės visą Lietuvą ypatingai sukrėtusia žiauria tragedija Kražiuose... Susiradau savo tuo metu rašytą tekstą ir pačiam pasidarė skaudu.
Tuo metu 2015 m. lapkričio mėnesį po Kražių tragedijos, partijos Tarybos posėdyje kalbėjau ir vėliau straipsnyje rašiau:
„Nutraukti nekaltų žmonių gyvenimai, traumuota visa miesto bendruomenė, traumuota ir priblokšta visa Lietuva... Kada tai baigsis? Juk dar visai neseniai gedėjome jaunos tarnybą ką tik pradėjusios pareigūnės žūties po neblaivaus vilkiko vairuotojo ratais Radviliškyje... O kur dar vis negailestingai pasirodančios žinios apie nusižudančius vaikus?.. Kiek dar reikės nekaltų žmonių mirčių? Kada mes, kaip visa politinė bendruomenė, atsitokėsime ir pagaliau imsimės spręsti šių negailestingai žmonių gyvenimus nusinešančių tragedijų priežastis? Juk kasmet Lietuvoje nusižudo apie tūkstantį žmonių, tūkstančiai žūsta nuo ligų susijusių su alkoholiu ar kitais žalingais įpročiais, o kiek dar žūsta nuo girtų ar apsvaigusių rankos ar vairuojamo automobilio.
Paskutinės vietos Europos ar pasaulio lentelėse nebegeba pažadinti mūsų ir paraginti imtis darbų. Kaskart po sukrečiančios nelaimės sušunkame, kad metas imtis darbų, tačiau labai greit viskas nurimsta ir susitaikę su padėtimi laukiame kol įvyks kita nelaimė. Atėjo laikas tai keisti ir išmintingai pažvelgti į visų šių problemų sprendimą.
Ką kaip politinė bendruomenė padarėme po Kražių tragedijos Tesugebėjome per vargus apginti dar bene prieš ketverius metus priimtą sprendimą, kad nuo sausio 1-os degalinėse nebebus galima prekiauti alkoholiu.
Juk pasisakome už gyvybės išsaugojimą, turime nuoširdžių kovotojų šioje srityje – praplėskime akiratį – siūlykime nuoseklius sprendimus. Pradėkime nuo psichologinės aplinkos gerinimo, nustokime žmones gydyti tik vaistais, skirkime deramą dėmesį psichinei sveikatai.
Daugeliui Lietuvoje reikia nuoširdaus rūpesčio ar pokalbio. Deja, šiandien valstybė to neužtikrina. Mažinkime alkoholio prieinamumą, kaip tą daryti – lengva išmokti iš šiaurės kaimynų. Tačiau būkime išmintingi, nusikaltimų mažės tada, kai mažės ir nebaudžiamumo.
Reikia stiprinti policijos galimybes kovoti ir su kontrabanda, ir su girtais vairuotojais, ir ypač dirbti prevencinį darbą bendruomenėse – ne tik gaudyti nusikaltėlį po įvykdyto nusikaltimo, bet pirmiausia kartu su bendruomene identifikuoti riziką keliančius asmenis ir užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams.“ (Citatos pabaiga)
Pasidarė skaudu ir gėda, nes tai, kas buvo pasakyta, teliko žodžiais tyruose. Straipsniai interneto portaluose neatkreipė vyriausybės dėmesio, nei tuo labiau padėjo dviem vaikams Kėdainių rajono šulinyje. Ką kaip politinė bendruomenė padarėme po Kražių tragedijos? Tesugebėjome per vargus apginti dar bene prieš ketverius metus priimtą sprendimą, kad nuo sausio 1-os degalinėse nebebus galima prekiauti alkoholiu. Ir viskas? Tik tiek? Apgailėtina, bet, deja, panašu, kad tik tiek.
Todėl šįkart ir vėl nesulaukę nei nuoširdaus susirūpinimo, nei sistemiškų sprendimų iš valdančiosios daugumos ir vyriausybės, nebegalime toliau likti abejingi. Parengėme ir netrukus pateiksime viešam svarstymui platų siūlomų priemonių paketą dėl saugios socialinės aplinkos sprendimų, padėsiančių stabdyti žiaurumo epidemiją ir užkirsti kelią panašioms tragedijoms.
Problemų mastas ir grėsmė
Pirma, apie ketvirtis Lietuvoje padaromų nusikaltimų yra padaromi išgėrusių žmonių. Akivaizdu, kad alkoholis yra problema numeris vienas, kurią reikia spręsti.
Vertinant viešai pateikiamą statistiką, Lietuva pagal alkoholio suvartojimą 2014 m. buvo trečioji šalis pasaulyje – aplenkėme net Rusiją. Toks aukštas rodiklis Lietuvoje fiksuojamas pirmą kartą. Mūsų šalyje šiandien girtuokliauja apie 150 tūkstančių žmonių.
Šie žmonės kasdien griauna ne tik savo pačių, bet ir savo artimųjų gyvenimus. Iš šių nelaimingų žmonių, remiantis statistika ir papildomais duomenimis, tikėtina, apie 5-10 tūkst. šiandien susiduria su alkoholinėmis psichozėmis ir gali rimtai pakenkti sau bei savo artimiesiems.
Šiauriečiai šią problemą sėkmingai išsprendė apsunkinę kelią iki alkoholio. Tai yra ir specializuotos parduotuvės, ir pardavimo laiko trumpinimas, ir reklamos ribojimai.
Tai reiškia, kad Kėdainių įvykiai gali kartotis. Ir, greičiausiai kartosis, kol nebus imtasi esminių pokyčių sumažinant beprotiškus alkoholio vartojimo mastus, virstančius žiaurumo, žudynių ir savižudybių epidemija.
Ką siūlome daryti?
Šiaurės Europos valstybės šią problemą efektyviai sprendžia jau bemaž šimtą metų. Jos yra buvusios, kur kas anksčiau, tokioje situacijoje kaip ir mes – tai reiškia, ir gerdavo, ir žudydavosi, ir žudydavo išgėrę.
Šiauriečiai šią problemą sėkmingai išsprendė apsunkinę kelią iki alkoholio. Tai yra ir specializuotos parduotuvės, ir pardavimo laiko trumpinimas, ir reklamos ribojimai. Taip pat griežtesnė kontrabandos ir nelegalaus alkoholio gamybos kontrolė.
Tai ir gausybė pasiūlymų, kurie epizodiškai buvo ir anksčiau svarstomi ir Seime, visuomenėje, ir žiniasklaidoje. Atėjo laikas tai surašyti į vieną dokumentą ir pateikti kaip alkoholio prieinamumo mažinimo paketą. Tačiau tai tik viena iš svarbių krypčių.
Antroji kryptis, kuria siūlysime dirbti, yra skaudžių socialinių problemų sprendimas. Valstybė privalo sukurti geresnius instrumentus padėti ir žmonėms, kurie kenčia nuo alkoholizmo bei nori pagalbos ir turėti būdus padėti tiems, kurie nesuprasdami, kad jiems būtina pagalba, gali nuskriausti save ar savo artimuosius.
Gyvenantiems šalia piktnaudžiaujančiųjų alkoholiu, turi būti garantuojamas dėmesys ir nuolatinis socialinių darbuotojų įsitraukimas, kadangi būtent šie žmonės pirmiausia patiria smurtą ir prievartą. Akivaizdu, kad priemonės, kurias šiandien naudoja seniūnijos, socialiniai darbuotojai ar policija, nėra adekvačios.
Aktyviau į socialinių problemų sprendimą turėtų įsitraukti ne tik seniūnijos, bet ir mokyklų bendruomenės, policija, bažnyčia. Alytaus ir Lazdijų rajono pastarosios iniciatyvos turėtų tapti pavyzdžiu ir kitiems.
Trečioji kryptis, reikalaujanti ilgalaikiškiausių sprendimų, – skurdo regionuose mažinimas, pasiekiamas pirmiausia per galimybę dirbti ir užsidirbti. Esame parengę išsamią programą ir numatę konkrečius pasiūlymus naujoms ir geriau apmokamoms darbo vietoms regionuose kurti bei dirbančiųjų mobilumui didinti.
Tai tik maža dalis iš TS-LKD siūlomo plataus priemonių paketo, kuris bus pristatytas jau šį šeštadienį, o pirmieji sprendimai galėtų būti priimti jau artimiausioje Seimo pavasario sesijoje. Siūlysime rasti sutarimą ir kitoms politinėms partijoms bei visoms geranoriškai nusiteikusioms suinteresuotoms pusėms.
Tikiu, kad žvelgdami į tolesnį siūlomų priemonių svarstymo kelią, žmonės turės galimybę aiškiau matyti ir sau nubrėžti aiškią liniją tarp tų, kurie nori kovoti su problema ir tarp tų, kurie tik imituoja kovą.
Tikiu, kad norinčiųjų kovoti su problema yra dauguma. Niekas nenori skaityti klaikių pranešimų apie šuliniuose skęstančius vaikus ar bagažinėse degančius žmones.
Atsitikus kitai tragedijai ar kitai nelaimei vėl netrūks į krūtinę besimušančių politikų, bet šįkart į juos bus lengva besti pirštu. Dėl to, kad šiandien mes dar turime galimybę padaryti, kad tai nepasikartotų. Jeigu šią galimybę praleisime, bus aišku, kas kaltas, kai įvyks kita tragedija.
Gabrielius Landsbergis yra TS-LKD partijos pirmininkas, Europos Parlamento narys
