Tikslinga paminėti, kad atsižvelgiant į galiojančius šalies teisės aktus, kariuomenė gali teikti pagalbą valstybės ir savivaldybės institucijoms, kai jos pačios nesuvaldo ekstremalios ar krizinės situacijos, ar neturi tam reikalingų pajėgumų. Lietuvos kariuomenės pirminis uždavinys taikos metu yra saugoti valstybės suverenitetą ir rengtis ginkluotai gynybai. Įsivaizduokime blogiausią scenarijų, jei pandemijos metu valstybei kiltų dar ir hibridinės ar net karinės grėsmės. Kariai būtų nedelsiant sugrąžinti į savo nuolatines dislokacijos vietas. Todėl kyla klausimas, kodėl pirmiausiai yra pasitelkiama kariuomenė, kai keli tūkstančiai NVO savanorių yra pasirengę padėti valstybei tokiu sudėtingu laikotarpiu?
Tarptautinė kitų šalių patirtis rodo, kad savanorių pasitelkimas turėtų būti ne ad hoc, o sisteminis sprendimas.
Savanorių pasitelkimas krizių valdyme turi būti sisteminis sprendimas
Tarptautinė kitų šalių patirtis rodo, kad savanorių pasitelkimas turėtų būti ne ad hoc, o sisteminis sprendimas. Mokslinėje literatūroje yra aprašomi įvairūs nekarinių krizių valdymo mechanizmai, tačiau efektyviausias ir visaapimantis yra bendraveikos (angl. collaborative) valdysenos tipas. Jo esmė – lygiavertė viešojo, nevyriausybinio ir privataus sektorių sąveika, apimanti lyderystės, bendros komunikacijos, pasitikėjimo, resursų pasidalijimo, sprendimų priėmimo elementus. Šiuo valdymo pagrindu yra kuriami Skandinavijos šalių krizių valdymo modeliai, kuriuose svarbus vaidmuo skiriamas civiliniam pasirengimui ekstremalioms situacijoms, krizėms ir kariniams konfliktams.
Akivaizdu, kad šiuo metu COVID-19 pandemijos situacija ir jos suvaldymas yra pagrindinis visų pasaulio valstybių valdžios vidaus ir saugumo politikos tikslas. Nors laiko pasiruošti naujai koronoviruso bangai Lietuvoje civilinės saugos sistema turėjo, deja, jis nebuvo tinkamai išnaudotas. Pirmajai bangai suvaldyti Lietuvos vyriausybė suformavo sudėtingą žinybinę krizės valdymo sistemą. Jos pagrindą sudarė COVID-19 valdymo komitetas ir įvairios darbo grupės.
Viena iš jų – visuomenės saugumo grupė, kuri buvo atsakinga už bendradarbiavimą su nevyriausybiniu ir privačiu sektoriais, tačiau jų tiesioginis dalyvavimas valdymo ir sprendimų procese Lietuvos krizių valdymo sistemoje iki šiol nėra formaliai patvirtintas savivaldos ir valstybės lygmenyje. Bendradarbiavimo užtikrinimui nėra išdirbtas efektyvus viešojo, nevyriausybinio ir privataus sektorių įsitraukimo į pandemijos valdymo procesus koordinacinis mechanizmas.
Nors laiko pasiruošti naujai koronoviruso bangai Lietuvoje civilinės saugos sistema turėjo, deja, jis nebuvo tinkamai išnaudotas.
Ši pandemija atskleidė, kad žmogiškųjų išteklių trūkumas yra vienas iš kritinių ekstremalios situacijos suvaldymo veiksnių. Šiame kontekste labai praverstų alternatyviosios tarnybos de facto aktyvavimas, kuris bent iš dalies kompensuotų darbuotojų trūkumą, o ilgalaikėje perspektyvoje sudarytų civilinio rezervo pagrindą. Kiekvienais metais kelios dešimtys jaunuolių pareiškia norą atlikti alternatyviąją tarnybą valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbdami visuomenei naudingą darbą, nesusijusį su ginklo ir specialiųjų priemonių naudojimu. Iki šiol alternatyviąją tarnybą atliko tik keletas Lietuvos piliečių.
Bendradarbiavimo užtikrinimui nėra išdirbtas efektyvus viešojo, nevyriausybinio ir privataus sektorių įsitraukimo į pandemijos valdymo procesus koordinacinis mechanizmas.
Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, alternatyvioji tarnyba yra Lietuvos karinės prievolės įstatymo dalis ir už jos įgyvendinimą atsakinga Krašto apsaugos ministerija. Kita vertus, tarnybos be ginklo specifika labiau atlieptų kitų ministerijų kuruojamas sritis. Pavyzdžiui, Suomijoje nuo 2015 m. veikia nekarinės tarnybos sistema, už kurios įgyvendinimą atsakinga Darbo ir ekonomikos ministerija, kurios veiklos ir atsakomybės sritys atitinka mūsų Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją.
NVO siekia padėti valstybei, o ne konkuruoti
Matome, kad efektyvaus pandemijos valdymo ir bendradarbiavimo užtikrinimui reikalingas konstruktyviai veikiantis viešojo ir privataus sektoriaus koordinavimas. Be to, vis dar būna situacijų, kai NVO sektorius matomas ne vien kaip įvairių institucijų partneris, o ir konkurentas. Visgi verta paminėti, jog pirmosios bangos metu pavasarį NVO ir įvairios piliečių iniciatyvos tapo unikaliu pavyzdžiu visoje šalyje.
Tuomet NVO veiklą vykdė proaktyviai ir neatlygintinai, siekdami pilietinės pareigos padėti šaliai kovoti su pandemija. Įvairios iniciatyvos, kaip „Stiprūs kartu“, „Laikykitės, Medikai!“, programa „Šilti apsilankymai“ ir emocinių pagalbos linijų teikiamos pagalbos suaktyvėjimas patvirtino, kad nevyriausybinės organizacijos gali operatyviai prisitaikyti prie naujų „new normal“ gyvenimo sąlygų ir padėti visuomenei.
Efektyvaus pandemijos valdymo ir bendradarbiavimo užtikrinimui reikalingas konstruktyviai veikiantis viešojo ir privataus sektoriaus koordinavimas.
Įvertinus pirmosios bangos pamokas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu, nevyriausybinės organizacijos ir savivaldybių atstovai dalijosi patirtimi, kaip kartu susitelkus galima nuveikti daug prasmingų darbų organizuojant savanorišką veiklą, taip pat parengė išsamias rekomendacijas „Kaip organizuoti savanorišką veiklą ekstremaliosios situacijos metu“.
Be to, Lietuvos šaulių sąjungos nariai buvo vieni pirmųjų dar vasario mėnesį įsitraukę į įvairaus pobūdžio pagalbos teikimą visuomeniniais pagrindais tiek visuomenei, tiek valstybės ir savivaldos institucijoms. Verta paminėti, kad pandemijos pradžioje beveik visas savanorių asmens apsaugos priemones daugelis organizacijų turėjo įsigyti savomis lėšomis arba jas gavo iš rėmėjų.
Šiuo metu Lietuvoje savanoriauja 14,6 proc. šalies gyventojų (tikėtina, kad pandemijos metu savanorių skaičius išaugo), o nevyriausybiniame sektoriuje veikia daugiau negu 12000 organizacijų, kurios yra arčiausiai žmonių ir geriausiai įsigilinusios į vaikams, jaunimui, senjorams, neįgaliesiems ir įvairioms bendruomenėms šios pandemijos metu kylančius iššūkius, rūpesčius bei problemas.
Vadovaujantis naujausiais Norvegijos Socialinių tyrimų departamento duomenimis, kone trečdalis (28 proc.) gyventojų šiuo sunkiu šaliai metu dalyvavo savanoriškoje veikloje, o Jungtinėje Karalystėje per COVID-19 pandemiją savo bendruomenėse ir organizacijose savanoriavo daugiau negu 10 milijonų žmonių, taip pat absoliuti dauguma (78 proc.) planuoja savanoriauti ir toliau – kai ekstremali situacija pasibaigs.
Savanorystės reikšmė ypatinga stiprinant socialinius ryšius, įtraukiant piliečius aktyviai dalyvauti visuomenės ir savo bendruomenės gyvenime, prisidedant prie gerovės valstybės kūrimo.
Kaimyninėje Estijoje daugiau nei 3000 savanorių suvienijusi iniciatyva padėjo pažeidžiamiausiems žmonėms, pasitelkiant skaitmenines priemones sukūrė novatoriškas pagalbos teikimo platformas, o Suomija vadovaujasi jau patvirtinta Visuomenės saugumo strategija (angl. Security Strategy for Society), kuri buvo parengta bendradarbiaujant ir atsižvelgiant į visuomenės poreikius.
Krizių savanorystės svarba Lietuvoje – savanoriai gali padėti žmonėms
Savanorystės reikšmė ypatinga stiprinant socialinius ryšius, įtraukiant piliečius aktyviai dalyvauti visuomenės ir savo bendruomenės gyvenime, prisidedant prie gerovės valstybės kūrimo. Ekstremalių situacijų valdymui savanorius reikia apmokyti, suteikti darbo įrankius, ir labai svarbu – koordinuoti jų veiklą, padėti analizuoti išmoktas pamokas, nuolat palaikyti visų susijusių šalių koordinuotą komunikaciją, kad informacija būtų aiški, tiksli ir „up-to-date".
Pandemija atskleidė, kad žmogiškųjų resursų trūkumas yra vienas iš kritinių krizės suvaldymo veiksnių.
Stipriausios Lietuvoje savanorystę skatinančios organizacijos (pvz., Lietuvos Skautija, Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija, Maltiečiai, Maisto bankas ir kitos) yra įgijusios ilgametę kokybišką patirtį, aukščiausio lygio kompetencijas ir žinias apie tai, kaip sklandžiausiai mobilizuoti savanorius ir koordinuoti jų veiklą ir užtikrinti geriausią savanorių darbo organizavimą – nuo pasirengimo, planavimo iki įgyvendinimo.
Pandemija atskleidė, kad žmogiškųjų resursų trūkumas yra vienas iš kritinių krizės suvaldymo veiksnių. Reikėtų ieškoti įvairių savanoriškos veiklos įgalinimo formų, pvz., pasitelkti savanorius nuotoliniu būdu juos apmokant ir įtraukiant į savanoriškas veiklas. Siekiant stiprinti bendraveikos modelį ir sektorinį įtinklinimą Lietuvoje, vertėtų NVO organizacijų vadovus kviesti į kasmetinius strateginio lygmens nacionalinio saugumo ir gynybos kursus, kuriuos organizuoja Gen. J.Žemaičio Lietuvos karo akademija.
Krizių valdymas yra kompleksinis procesas, kuris reikalauja nuolatinio pasirengimo, koordinuotos komunikacijos, tvirtos lyderystės ir adaptyvaus atsako.
Valstybinės ir savivaldybių institucijos gali pasitikėti ir atsakingai įtraukti NVO į pilietinių iniciatyvų koordinavimą savanorystės srityje. Turėdami bendrą viziją ir visi kartu kurdami gerovės valstybę galime kaip įmanoma efektyviau paskirstyti valstybės išteklius tam, kad įvairių organizacijų partnerystė papildytų viena kitą savo veiklomis ir jų nedubliuotų, vyktų aiškus darbo pasidalijimas, būtų pasiekta didesnė žmonių, kuriems labiausiai reikalinga pagalba, aprėptis, pasitelkiant pilietines visuomenines organizacijas, taip pat kitus socialinius partnerius. Ir tokio tampraus bendradarbiavimo reikia nuolat, ne vien šiuo pandemijos metu.
Turime stiprinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei NVO abipusį pasitikėjimą, sisteminį NVO įtraukimą į krizių valdymo procesus tiek nacionaliniu, tiek savivaldos lygmenyse. Ne paslaptis, kad valstybės atsparumo raktas slypi pilietinės visuomenės aktyviame dalyvavime valstybės valdymo procesuose.
Kaip rodo tarptautinė praktika, savanorių pasitelkimas turėtų būti ne ad hoc, o sisteminis sprendimas, grįstas krizių savanorystės principais.
Krizių valdymas yra kompleksinis procesas, kuris reikalauja nuolatinio pasirengimo, koordinuotos komunikacijos, tvirtos lyderystės ir adaptyvaus atsako. Pirmosios pandemijos bangos metu pavasarį NVO ir atskirų piliečių iniciatyvos visoje Lietuvoje tapo unikaliu pavyzdžiu: nuo siekio padėti medikams, iki fizinės ir psichologinės pagalbos teikimo skirtingoms visuomenės grupėms.
Kaip rodo tarptautinė praktika, savanorių pasitelkimas turėtų būti ne ad hoc, o sisteminis sprendimas, grįstas krizių savanorystės principais. Padėti ir prisidėti gali kiekvienas, tereikia noro ir laiko, nes kartu galime nuveikti daugiau, todėl aktyvesnis bendradarbiavimas su NVO sektoriumi ir alternatyvios tarnybos de facto aktyvavimas gali tapti svarbiu veiksniu kovoje su ekstremaliomis situacijomis.
Gaja Šavelė yra Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų koalicijos direktorė, NVO ekspertė.
Remigijus Žilinskas yrasaugumo, gynybos ir krizių valdymo tyrėjas.
