Vartau 1990-ųjų metų dokumentus, kurie vadinasi „Valstybės atkūrimas: Sąjūdžio rinkiminis projektas“. Cituoju tik kai kuriuos punktus:
- siekti neutraliteto, kaip aukščiausiojo Lietuvos užsienio politikos principo;
- remti Baltijos nebranduolinės zonos kūrimo idėją ir reikalauti nedelsiant išgabenti iš Lietuvos teritorijos branduolinį bei kitus naikinimo ginklus;
- stabilizuoti Lietuvos nacionalinę valiutą, pažaboti infliaciją;
- garantuoti pragyvenimo minimumą visiems piliečiams, negaunantiems didesnių pajamų;
- periodiškai perskaičiuoti darbo užmokestį, pensijas, stipendijas ir pašalpas, atsižvelgiant į infliacijos lygį.
Tauta patikėjo Sąjūdžiu, ir 1990 m. kovo 11-ąją buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, kurią 1991 m. sausį apgynė Lietuvos žmonės. Medininkų žudynių liudininkas, buvęs pareigūnas Tomas Šernas tų metų sausio 13-osios naktį pasakojo: „Kai prasidėjo šaudymas prie televizijos bokšto, iš mūsų daugiabučio namo ginti patraukė trys šeimos, dar trys mūsų namo šeimos priklausė „Jedinstvos“ organizacijai. Tą naktį Vilnių daugiausią apgynė iš Lietuvos provincijos suvažiavę žmonės...“
Tada tai buvo iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės, gynę savo valstybę, jos institucijas, savo teisėtai išrinktą valdžią, Seimą, ant kurio barikadų buvo užrašas, kad čia – „Lietuvos širdis“. Vis galvoju, kur ir kada atsirado ta riba, po kurios buvusi vieninga tauta suskilo į dvi Lietuvas – elitą ir „runkelius“.
Kažkada Stalino saulės parsivežti į Maskvą vykusi Salomėja Nėris prieš mirtį ištarė žodžius: „Viešpatie, ką jie iš mūsų padarė!“. Šiemet, dalyvaudamas daugybėje Sausio 13-ajai skirtų renginių, klausydamas proginių kalbų, kalbėdamas su žmonėmis apie jų vargus ir rūpesčius, pats savęs klausiau – ką mes patys su savimi padarėme? Kaip vėl neprisiminti Justino Marcinkevičiaus žodžių: „Likę gyvieji, ko jūs taip šaukiate, ko jūs taip rėkiate? Mes po žeme viską girdim, tik ne viską suprantam...“.
Kaip galima atsisakinėti paskutinio savo valstybingumo simbolio, nacionalinės valiutos – lito? Ar jau uždaromas projektas „Lietuvos valstybė“?
Ir aš daug ko nesuprantu. Kaip galima, pažeidžiant įstatymus, vadinamus referendumu, atsisakyti savo valstybės nepriklausomybės? Kaip galima sugalvoti pardavinėti žemę užsieniečiams? Kaip galima valdžioje esančiam elitui ignoruoti įvykusį referendumą dėl Visagino AE? Kaip galima atsisakinėti paskutinio savo valstybingumo simbolio, nacionalinės valiutos – lito? Ar jau uždaromas projektas „Lietuvos valstybė“?
Pamenu, kai sovietmečiu tėvas, tvarkydamas stalčiuje dokumentus, ištraukė tarpukario Lietuvos pilkai žalsvą 100 litų banknotą: „Pažiūrėk, sūnau, o juk mes kažkada buvome valstybė...“. Žiūrėjau anuomet į tą pinigėlį ir nesupratau, kodėl tėvo akyse pamačiau ašaras.
1993 m. birželio 25 d. mačiau ašaras žmonių akyse, kai atstovėję prie kasų eilėse, jie rankose laikė pirmuosius antrosios Lietuvos Respublikos litus. Mes atgimėme kaip Valstybė!
Kai įsivesime eurą – mes pritrauksime į Lietuvą investuotojus, kai įsivesime eurą – mes galėsime pigiau skolintis... Tokias ir panašias kalbas girdžiu dabar kiekvieną dieną. Dieve mano, tą patį girdėjau ir tada, kai stojome į NATO, kai stojome į Europos Sąjungą, tik tada nuoširdžiai tuo tikėjau. Dabar, matydamas, kas darosi euro zonos valstybėse, ypač Graikijoje, kaip žmogus, turintis ekonomisto išsilavinimą, tuo abejoju ir netikiu.
Štai estai eurą įsivedė, latviai įsivedė, o mes irgi kuo greičiau turime įsivesti. Kaip gi čia taip pralošiame Baltijos kaimynėms, o juk Europos Konstituciją, net neskaitę, pasirašėme patys pirmieji Europoje.
Lietuvos bankų sistemoje šeimininkauja skandinavai. Jie į savo rankas periminėja ir Lietuvos žiniasklaidą, kuri pastaruoju metu kartu su mūsų politiniu elitu kasdien pateikia vis naujų ir naujų argumentų apie būtinybę Lietuvoje įvesti eurą.
Štai latviai jau du kartus pigiau skolinasi, štai pažiūrėkite, kokie gražūs naujo pavyzdžio dešimties eurų banknotai, tereikia paruošti euro įvedimui Lietuvos žmones (nesusipratusius „runkelius“, kurių Latvijoje, beje, buvo 60 procentų) ir jau tada bus tikras Rojus Lietuvoje.
Tada štai mano klausimas: jei jau mes, nenorintys atsisakyti lito „runkeliai“, esame kvailesni, tai ar kvailesniais už mūsų elitą laikote Didžiąją Britaniją, Šveicariją, Švediją, Lenkiją, kurios arba nesiruošia, arba neskuba atsisakyti savo nacionalinių valiutų?
Praėjusios kadencijos Seimas turėjo premjerą, kuris aiškino tautai, kad suvaldė ekonominę krizę, kad apie tai rašys vadovėliai, kad užsienio ekspertai jį giria... Kur negirs, kai per ketverius metus sugebėjo prisiskolinti tiek, kiek iki jo valdymo Lietuva nebuvo skolinga per visą savo egzistavimo laikotarpį. Lietuvos banko valdybos pirmininkas pataria norintiesiems turėti litą nejuokinti pasaulio.
Ar jūs, garbūs vyrai, taip vis laukiantys iš užsienio pagyrų, niekada nesusimąstėte, kad geriausia jų sulaukti iš savo tautiečių, kuriems, įvedus eurą, iškart pakelsite kainas?
Iš visų pusių puolama skandinavų valdomos žiniasklaidos, koalicijos partnerių iš kairės ir opozicijos – iš dešinės, Seimo pirmininkė, pirmiausia, pasiūlė padidinti vidutinį darbo užmokestį iki 1500 litų ir tik tada svarstyti euro įvedimo klausimą.
Na, ir prasidėjo! Konservatoriai ir liberalai iškart prakalbo apie interpeliaciją Seimo pirmininkei. Premjeras pasakė, kad atsistatydins, jei 2015 m. sausio 1-ąją neįsivesime euro. Ir reikia gi taip nekęsti savo tautos ir visą laiką, pataikaujant Vakarams, rodyti, kad negalime gyventi savo protu. Tikima, jog ten, Vakaruose, visi yra genijai, proto bokštai, tačiau ar ne Vakarų bankininkai bei finansininkai kalti, kad pasaulyje kilo tokia ekonominė krizė?
Strasbūre, mieste, kuriame įsikūręs Europos Parlamentas, Europos Taryba, Europos žmogaus teisių teismas, mieste, tituluojamame Europos sostine, stovi šv. Petro Jaunesniojo katedra. Ji garsi tuo, kad viduje per visą sieną nutapyta Viduramžių freska, vaizduojanti Europos tautas. Jos čia pavaizduotos kaip raiteliai, nešantys vėliavas su savo valstybių pavadinimais.
Istorija kartojasi. Liaupsindami Vakarus, kažkodėl norime prisiminti, kad būtent ten gimė ir komunizmas, ir fašizmas. Bet baisiausia, kad bijome pasitikėti savimi, būti savo žemės šeimininkai.
Pati paskutinė toje eilėje pėsčiomis, basa eina mergina, ant kurios vėliavos parašyta „LITAVIA“, t. y. „Lietuva“. Na kurgi mums – paskutiniams Europos pagonims – lygintis protu su tais, kurie į mūsų kraštą kelis šimtus metų veržėsi ugnimi ir kalaviju, kurių mokyti vyrai jau tuomet mokėjo suskaičiuoti, kiek velnių telpa ant adatos smaigalio.
Istorija kartojasi. Liaupsindami Vakarus, kažkodėl norime prisiminti, kad būtent ten gimė ir komunizmas, ir fašizmas. Bet baisiausia, kad bijome pasitikėti savimi, būti savo žemės šeimininkai.
Sausio 13-ąją tauta apgynė savo Lietuvos valstybę. Tūkstančiai niekam nežinomų žmonių buvo šios pergalės kalviai ir tik vėliau imta šlovinti vadus ir vadukus, o politinis šalies elitas šią datą pasidarė savo švente.
Genialius tapytojas Janas Mateika savo paveiksle „Griunvaldas“ nutapė žymiausius to laikotarpio Žalgirio mūšio dalyvius. Čia kiekvienas pavaizduotas karys turi savo vardą, kiekvienas karžygys – istorinė asmenybė.
Bet man visuomet į akis krenta visai šalia Vytauto Didžiojo esantis karys, apie kurį skelbiama, jog tai – nežinomas lietuvių pėstininkas. Bet kaip tik tas nežinomasis ir perveria ietimi didįjį Kryžiuočių ordino magistrą Ulrichą von Jungingeną.
O aš vis galvoju, kad tiek tada, tiek dabar tas karys, kaip ir Sausio 13-osios nakties likę gyvi Lietuvos žmonės, liko politikos akyse „runkeliai“.
Gediminas Jakavonis yra Seimo narys
