Lukiškių aikštė, dar neseniai buvusi išsilaisvinimo iš sovietinių pančių simboliu, šiandien vis dažniau tampa istorinės atminties mūšių lauku. Tai tarsi mūsų istorinės atminties Jeruzalė, kurioje, kaip ir tikrojoje, ore tvyrančią įtampą gali kartais kone fiziškai užuosti. Kartą ir pačiam teko būti musulmonų ir izraelitų susimėtymo akmenimis epicentre ties Jeruzalės senamiestyje esančiais Liūtų vartais, tos įtampos ir ore spragsinčio pavojaus jausmo nepamiršiu niekados. Panaši drama, regis, spragsi ir nūdienos viešajame diskurse, kuriame politikos didžiūnai it prieš tikrą mūšį vėl grupuojasi kautis dėl istorinės tiesos, tarsi ginklus galąsdami savuosius argumentus, kuriais netruks imti Lukiškių aikštės.
Tiesa, pačioje Lukiškių aikštėje kol kas įtampos visai nėra, ten greičiau pasijusi kaip Berlyne, Diuseldorfe ar kuriame kitame vakarietiškame didmiestyje – žmonės atsipūtę, laimingi... norėčiau dar rašyti „laisvi“, bet prieš akis iškart iššoka Ramūno Karbauskio rūstus veidas, grūmojantis, kad žodžio „laisvė“ pavartojimas, kaip jis sakytų, jau būtų koduotas Laisvės partija, kurios nariu ir vienu steigėjų prisipažįstu besąs, reklamavimas. Tad nusprendžiau susilaikyti ir bent šiame sakinyje išsisukti be žodžio „laisvė“.
Kiek ilgai truks ši gera nuotaika Lukiškių aikštėje, sunku pasakyti – Ramūnas Karbauskis viešai ir ypač garsiai per visą žiniasklaidą davė žodį, kad Seimas imsis Lukiškes iš Vilniaus mero Remigijus Šimašius atimti įstatymu. Rimta. Kai jau Ramūnas nusprendžia kam nors atkeršyti, tai taip ir padaro. Nesirenka nei priemonių, nežiūri ir kainos. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, atėmė daugiafunkcį kompleksą su 30 metų lauktu nacionaliniu stadionu, tai vieną miesto aikštę atimti nebus sudėtinga. O gal bus?
Teisūs tik mes!
„Visi niekšai, kas mano kitaip nei mes!“ – istorine atmintimi it vėzdu mojuoja kas netingi, nors ne, verčiau reiktų sakyti – kas siekia politinių dividendų artėjant rinkimams į Seimą. Kad konservatoriai seniai užsigrobę patriotinę liniją ir istorinės atminties naratyvų kūrimą rezervavę tik sau, visi kaip jau ir pripratę ir ne itin stebina oportunistinis istorinių temų aštrinimas rinkiminiu laikotarpiu, telkiant Tėvynės sąjungos rinkėjus.
Ši savaitė ypač tinkama pasižymėti garsiau šūktelint kokį priešišką „šimašeu“ žanro lozungą, tokie gerai sueina konservatorių sluoksniuose ir garantuoja papildomų reitingo balsų tiems, kam žūtbūt svarbu užsigarantuoti kiek galima aukštesnes pozicijas sąraše. Čia ir mano kolegė iš Vilniaus miesto Tarybos, Istorinės atminties komisijos pirmininko pavaduotoja Kamilė Šeraitė piktai, taip, kaip tik konservatorių gretose išmokstama, mėgina nuožmiai reikalauti mero pasiaiškinti, kodėl gi Istorinės atminties komisija negavo Lukiškių pliažo projekto pasvarstyti. Bet, kaip jau minėjau, konservatorių proaktyvumas šioje temoje seniai nesustabdomas ir nuostabą menkai besužadinantis.
Kiek labiau nustebino nauji balsai istorinės atminties Tokatoje. Štai ir Liberalų sąjūdis pono Seimo nario Eugenijaus Gentvilo asmenyje, įstojo į konservatyviųjų talibų gretas, atsižadėdami bet kokių liberalumo aliuzijų, ne tik pasmerkdami „hedonizmo oazę“, taip Seimo narys pavadino Lukiškių pliažą. Ir nors ponas Gentvilas sakosi nepalaikąs aikščių veiklos reguliavimo įstatymais, jo pozicija vis dažniau koreliuoja su konservatyvia doktrina. Netruksime pamatyti, kiek liberalizmo turi kiekvienas save vadinantis liberalu. Karbauskis jau metė kilpą – laikykitės!
Istorinė atmintis ar politinė matematika?
Ir štai Valstiečių ir žaliųjų partijos lyderis netikėtai ima demonstruoti konservatorišką patriotizmą, vadindamas Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus aikštės išniekinimu. Skambiai pasakyta, išties!
Ponas Karbauskis nerinkdamas žodžių nesusilaiko išlieti tulžies ant Vilniaus mero ir taip nekenčiamų liberalų, kuriems vilniečiai patikėjo jau antrą kadenciją iš eilės valdyti sostinę, paskutiniuosiuose savivaldybių tarybų rinkimuose dar padidinę mero komandai mandatų skaičių. Ramūno Karbauskio neapykanta Laisvės partijai ir vienam jos lyderių Remigijui Šimašiui iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti grynai politiniu išskaičiavimu grįsta – pažeminti merą, pasakyti, kad nesusitvarko su aikštės įpaminklinimu. Darosi akivaizdu, valstiečiai mėgina formuoti specialiai rinkimams sukurptą naratyvą, kad Vilniaus meras nesusitvarko, suprask, susitvarko tik Skvernelis su Veryga. Ir taip, tiek čia to patriotizmo ir istorinės atminties, čia tiesiog kyšo nuoga baimė prarasti valdžią.
Remigijus Šimašius COVID-19 krizės akivaizdoje tapo kitokios politikos simboliu – lyderiu, pademonstravusiu ryžtą ir efektyvią vadybą sudėtingų iššūkių akivaizdoje. Tokia netikėta nauja lyderystė, akivaizdu, labai pavojinga žaliąja chunta vis dažniau pavadinamiems valstiečių lyderiams, be skrupulų važiuojantiems per pamatinius demokratijos principus, ciniškai besinaudojantiems kol kas dar turima valdžia žlugdant svarbiausius sostinės projektus, tai siekiant pakenkti politiniams ir ideologiniams oponentams. Čia tinka paminėti, kad siekiant įgyvendinti jau minėtą naratyvą menkinantį Vilniaus merą, paskutinę minutę buvo sužlugdytos Vilniaus ir visos Lietuvos viltys jau 2023 metais turėti daugiafunkcį kompleksą su taip ilgai lauktu nacionaliniu stadionu. Ir tai didžiulis nuostolis ne tik vilniečiams, ne tik sporto bendruomenei. Atimta rimta galimybė iš itin sunkius laikus išgyvenančio privataus kultūros sektoriaus imtis solidžių, europinio lygio projektų – organizuoti renginius, kokių negalėjome turėti tik dėl to, jog iki šiol nepajėgėme pasistatyti bet kuriai Europos sostinei būdingo didžiulio stadiono.
O kai kalbama apie „susitvarkymą“ su Lukiškių aikšte, tai ponui Seimo kultūros komiteto pirmininkui, kurio visokeriopoje politinėje įtakoje yra Kultūros ministerija, noriu priminti, kad būtent Kultūros ministerija vedė Lukiškių aikštės memorialo konkursą, kurį teisėtai laimėjo A. Labašausko projektas „Laisvės kalva“. Šis klausimas vis dar išlieka aktualus ir sugrįžę vaidai – puiki proga mums visiems prisiminti, kad konkursą laimėjęs projektas vis dar nėra įgyvendintas, o Vyriausybės įsipareigojimas skirti lėšas šio projekto įgyvendinimui, kiek man žinoma, taip pat nėra įvykdytas. Valstybės įsipareigojimai autoriui netesėti iki šiol ir tai tampa prastu atveju, neformuojančiu geros praktikos ir nesukuriančiu taip reikiamo prestižo būsimiems valstybės užsakymams.
Prieš rinkimus manipuliuoti istorine atmintimi – nusikalstama!
Iš šią diskusiją jungiuosi jausdamas pareigą atsiliepti kaip Vilniaus Istorinės atminties komisijos pirmininkas. Prasidėjusios karštos diskusijos istorinės atminties tema, tiesiogiai liečia Sostinės erdves ir istorinę atmintį. Prasidėjus rinkiminiam periodui mūsų komisija tiesiog atakuojama prašymais ir pasiūlymais, kaip reikėtų vieną ar kitą istorinės atminties klausimą skubiai išspręsti. Laikau viena svarbių savo kaip komisijos pirmininko pareigų, apsaugoti komisiją nuo priešrinkiminio politikavimo. Dar svarbiau yra apsaugoti pačią istorinę atmintį, kad ji netaptų politinių manipuliacijų įkaite.
Jau ne kartą turėjome progos patirti, kaip greitai istorinės atminties klausimai gali įžiebti nesantaiką, suskaldyti visuomenę ir susilpninti nacionalinę vienybę. Ypač pavojingais laikau dabartinius politikų mėginimus Lukiškių aikštės istorinės atminties kazusus naudoti politinei kovai. Todėl kreipiuosi į politikus prašydamas rinkimų kampanijos metu susilaikyti nuo istorinės atminties temų eskalavimo. Akivaizdu, kad vienintelis kelias ieškant santarvės ir susitaikymo skaudžiuose istoriniuose klausimuose yra ne naujų įstatymų skubotas priėmimas, bet dialogas, kuriam pats netinkamiausias laikas yra rinkimai.
Vilniaus Istorinės atminties komisija nesvarstė Lukiškių pliažo klausimo, kaip nesvarstė ir čiuožyklos klausimo ar kitokių renginių ar įvykių vienoje ar kitoje aikštėje, tai nėra šios komisijos kompetencija. Komisija sprendžia įamžinimo klausimus, siekia sistemiškumo formuodama principus, esant reikalui prižiūri praktinį šių principų įgyvendinimą. O jei ir būtų į komisiją pasikreipta su klausimu, ar Lukiškių aikštėje pritartume tokiam štai, dovanokit, čia be žodžio „Laisvė“ jau neišsisuksiu, laisvės manifestui, aš tikrai palaikyčiau; numanau, kad nemažai ir kitų komisijos narių pritartų. Regiu subtilią ir kartu galingą simboliką – ilgus dešimtmečius sovietinio monumentalizmo įkalintoje aikštėje it iššoka (pop up) išdygsta smėlio oazė, kurią vilniečiai netrunka užpildyti autentišku šurmuliu. Ir tai tiesiai po buvusiais KGB rūmų langais – laisva (na štai ir vėl neišsisukau be šio žodžio) ir atsipalaidavusi naujoji lietuvių karta, kuri neturi baimės geno ir kompleksų turi gerokai mažiau.
Ši laisvės forma jokiu būdu nereiškia nepagarbos už laisvę kovojusiems ir šios aikštės areale kentėjusiems laisvės kovotojams. Priešingai – tokiu būdu yra švenčiama laisvė pačiu autentiškiausia forma.
Antradienį, nujausdamas, jog verta paskubėti susidaryti asmeninę nuomonę, kad jos gali ūmiai prireikti, nupėdinau iš savivaldybės į Lukiškių aikštę gyvai pasižiūrėti to pliažo. Tą rekomenduoju padaryti visiems, turintiems tokią galimybę, tiems, kam ši tema rezonuoja. Teoriškai piktintis ar kitaip dalyvauti diskusijoje viena, bet kai gyvai patiri ten esančią nuotaiką, abejonių nelieka, su sąlyga, kad nesi angažuotas. Tai sėkmingas laisvės manifestas. Nesutinku su ekspertais, skubančiais nustatyti, jog šis performansas nedera su memorialine aikštės paskirtimi.
Apskritai, pastaraisiais mėnesiais kai kurių valstybės įstaigų atstovų pasisakymai labiau primena politinių įkaitų šnekas, nei profesionalius ekspertinius vertinimus. O jei kas ir nuoširdžiai galvoja, kad Lukiškių aikštė turi būti išsaugota stagnuoti, kad jos paskirtis būti nebylia ir šaltai monumentalia, todėl tuščia erdve, tai dovanokit už atvirumą – jūs patys nederate su dabarties tikrove ir pasaulinėmis istorinės atminties ir įpaminklinimo tendencijomis.
Apsaugojome. Dabar kurkime!
Kai atgavome laisvę, o tiksliau – dainomis ją atkovojome neiššovę nė vieno šūvio ir dėl to tapome pasauliniu laisvės fenomenu, turėjome 30 metų, per kuriuos saugojome savo Tėvynę nuo priešų, nuo savęs pačių – nuo sovietinėje santvarkoje užaugusios kartos, kuri savo šeimos gerovės kūrimo dažniausiai siekdavo ieškodami, ką nugvelbti ar „prichvatizuoti“. Užaugo nauja karta, turinti naujus prioritetus, užuot skyrus visas jėgas saugoti tai, kas jau saugu, ši karta nori kurti, toliau plėtoti atviro kodo Lietuvą.
Dabar mūsų laikas ir mūsų valia mylėti Tėvynę taip, kaip širdis liepia. Mano širdis džiaugiasi, kad šiandien mums visiems istoriškai svarbioje Lukiškių aikštėje šurmulį kelia ne barai ar kavinės, ne momentiniai renginiai, bet visą vasarą truksiantis laisvės performansas, kuris kaip Venecijos bienalėje auksu sutviskusios operos – performanso „Saulės ir jūra“ aidas nerežisuotai žadina gilius patriotiškumo rezonansus.
Gediminas Jaunius yra Tarybos narys, Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkas
