Pirmiausia, be abejo, įgyjama vertinga patirtis – žinojimas, su kokiais kontragentais ateityje nereikia turėti bendrų verslo reikalų. Tačiau svarbiausia, kad valdžia pripažįsta, jog skolų neatgavimas yra ne tik įmonės, bet ir valdžios veiklos trūkumas, nes įmonės dažnai negali išsireikalauti skolų susigrąžinimo todėl, kad jų veiką šioje srityje riboja įstatymai.
Todėl logiška, kad valdžia tam tikrais atvejais pasirengusi dalytis su įmonėmis nuostoliais, kuriuos pastarosios patiria dėl to, kad iš savo skolininkų negali atgauti pinigų ar kito turto.
Čia nekalbame apie išties niekuo nepagrįstą, stačiai akiplėšišką bankų elgesį, kai su valdžios palaiminimu jie nemoka pelno mokesčio dėl to, kad „ateityje bankui gali nepavykti susigrąžinti išmokėtų kreditų“. Vis dėlto, ir kitiems ūkio subjektams (visiems verslo dalyviams) valdžia nustatė tam tikros kompensacijos dėl skolų nesusigrąžinimo galimybę.
Valdžia tam tikrais atvejais pasirengusi dalytis su įmonėmis nuostoliais, kuriuos pastarosios patiria dėl to, kad iš savo skolininkų negali atgauti pinigų ar kito turto.
Pagal Pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnio nuostatas mokesčių apskaičiavimo tikslais „blogos“ skolos gali būti pripažįstamos beviltiškomis, taigi atitinkamo laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais, mažinančiais to laikotarpio pelno mokestį.
Finansų ministras patvirtino ir specialias Skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisykles.
Čia kalbama tik apie apmokestinamojo rezultato išvedimą, bet ne apie finansinę apskaitą ir savininkams bei kitiems išoriniams vartotojams pateikiamas finansines ataskaitas, kuriose įmonė registruoja ir atspindi abejotinas skolas. Tokias, kurių, įmonės nuomone, susigrąžinti nepavyks, tačiau kurių sumomis nebūtinai leidžiama susimažinti mokesčius. Šiuo atveju ir vadovaujamasi ne Pelno mokesčio įstatymu, bet 18-uoju verslo apskaitos standartu.
Valdžia, kaip visuomet, nustatė tam tikras sąlygas, kurias įvykdžius skolų neatgaunančioms įmonėms jų dydžiu leidžiama susimažinti apmokestinamojo pelno sumą, taigi ir patį pelno mokestį. Kaip visuomet, labai daug lemia įmonės vadovo dėmesingumas ir mokesčius apskaičiuojančių specialistų kvalifikacija bei pastangos.
Norint skolą pripažinti beviltiška, būtina įvykdyti tris pagrindines sąlygas.
Norint skolą pripažinti beviltiška, būtina įvykdyti tris pagrindines sąlygas: skola anksčiau turėjo būti įtraukta į mokesčio mokėtojo pajamas (tai reiškia, kad dėl pardavimo pajamų uždirbtas pelnas anksčiau buvo apmokestintas atitinkamu mokesčiu); ji turi atitikti beviltiškoms skoloms keliamus reikalavimus (jie apibrėžiami minėtame Pelno mokesčio straipsnyje ir šio straipsnio VMI komentare); būtinai turi būti įrodytas ne tik skolos beviltiškumas, bet ir mokesčių mokėtojo pastangos tą skolą susigrąžinti, nes galimi atvejai, kai skolos negrąžinti naudinga ne tik skolininkui, bet ir skolintojui.
Tokių įrodymų arsenalas labai platus – nuo teismo sprendimo ar antstolio surašyto akto iki paprasčiausio susirašinėjimo su skolininku įrodymo bei skolų nurašymo akto. Viskas priklauso nuo skolos dydžio.
Be to, apmokestinamąjį pelną ketinantis susimažinti skolintojas turi negalėti beviltiškos skolos susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolų sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas. Tačiau iš šios taisyklės yra ir išlygų, kai šis reikalavimas netaikomas, nes skolininkas yra miręs, paskelbtas mirusiu, likviduotas arba bankrutavęs (tačiau šiuos faktus taip pat būtina įrodyti).
Yra ir tokių atvejų, kai nors ir įrodomas skolų beviltiškumas bei jas susigrąžinti įdėtos pastangos, šių skolų suma apmokestinamojo rezultato sumažinti neleidžiama.
Yra ir tokių atvejų, kai nors ir įrodomas skolų beviltiškumas bei jas susigrąžinti įdėtos pastangos, šių skolų suma apmokestinamojo rezultato sumažinti neleidžiama.
Taip, pavyzdžiui, būna, kai skolos nesugebantis susigrąžinti mokesčio mokėtojas pats būna skolingas savo skolininkui; kai mokesčio mokėtojas (skolintojas) skolų reikalavimo teisę perleido kitam asmeniui; kai mokesčio mokėtojas ir skolininkas – susiję asmenys; kai mokesčio mokėtojas dėl kokių nors teisės aktuose numatytų aplinkybių neteko teisės reikalauti skolos grąžinimo; kai mokesčio mokėtojas praleido senaties terminus arba kai skolas mokesčių mokėtojui grąžina kitas asmuo.
Be kita ko, gali būti mažinama ir mokėtina į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio suma, tenkanti pripažintoms beviltiškomis skoloms.
Taigi, galimybių bent šiek tiek sušvelninti įmonių patiriamą žalą dėl beviltiškų skolų tikrai yra nemažai. Tačiau jas reikia gerai išmanyti ir labai apdairiai naudotis, kad šios galimybės neišvirstų į dar didesnius nuostolius dėl galimų valdžios sankcijų už neleistinai susimažintus mokesčius.
Gediminas Kalčinskas yra „Pačiolio“ bendrovės prezidentas, auditorius
