Tokią, kurioje keturi milijonai narių? O gal dar daugiau? Tokioje grupėje nesvarbu, kur iš tiesų gyveni. Svarbu, kiek tu joje esi aktyvus, kiek žinučių jai perduoti, kiek pasidalini su draugais. Gal tikrai reikia atsisakyti mąstymo apie „teritorinę“ Lietuvą ir tapti ultramodernia Lietuva „debesyse“, aplenkiant gal net ir estus? Tai yra gal reikia tapti Facebook Lietuva?
Tačiau tai yra pagunda. Klaidinga mintis. Ir negerai, jei tokios mintys sklando išeivijos tarpe. Ypač negerai, kai tokios mintys sklando žmonių, turinčių vesti Lietuvą pirmyn, galvose.
Kodėl Lietuvos kaip socialinio tinklo vizija yra klaidinga?
Pirma, kiek mes pažįstame ir patiriame šį pasaulį, jis leidžia mums įsitikinti, kad nėra virtualios realybės, kuri neatsiremtų į fizinę arba kūnišką realybę. Juk ir kalba egzistuoja tik todėl, kad žmonės sugeba dalintis prasmėmis krutindami liežuviais, rankomis arba smegenų neuronais.
Rašmenys interneto platybėse arba Facebook susirašinėjimuose atsiranda dėl to, kad kažkas pavirpeno pirštais. Ar žinot, kad Švedijos šiaurėje dunkso virtuaų Facebook aktyvumą palaikantys serveriai? Mobiliųjų telefonų ekrane matome savo giminaičius užjūriuose dėl to, kad kažkur skraido palydovai, kažkur kam nors priklausančiomis oro erdvėmis sklinda bangos, nešdamos mūsų žinią.
Facebook Lietuva – idėja, prastesnė už Pakšto pasiūlymą kraustytis į Madagaskarą.
Nėra nė vieno taškelio internete, kuris būtų atsiradęs be gamtinio pradėjimo. Vadinamieji „digital–born“ objektai taip pat pradėti, imkim kraštutiniausią atvejį, dirbtinio intelekto, veikiančio visgi tik dėl to, kad kažkur kambaryje ar rūsyje padėtos jo „kompiuterinės smegenys“.
Nereikia aiškinti, kad „debesų Lietuva“ gali egzistuoti tik remdamasi į savo žemę, kur žmonės turėtų vietą ne tik kojas, bet ir mobiliojo ryšio stulpus padėti. Jeigu šito nebus, Facebook Lietuva turės nuomotis serverius kitos šalies teritorijoje. Taigi Facebook Lietuva – idėja, prastesnė už Pakšto pasiūlymą kraustytis į Madagaskarą.
Antra, Facebook Lietuva neturėtų erdvinės orientacijos. Tai būtų dezorientuota Lietuva, apgirtusi labiau nei lietuviški kaimai. Gamtinė tikrovė visada yra orientuota, pasaulį mes daliname į rytus ir vakarus, šiaurę ir pietus. Tikrovė kiekvienam yra orientuota pagal savojo kūno padėtį, savojo kūno kilmės vietą.
Pagal tai, ar šalis yra arčiau ar toliau nuo Lietuvos žemės. Pagal tai, per kiek laiko ta žemė pasiekiama. Facebook Lietuvoje tokios orientacijos nėra. Facebook Lietuva tarsi būtų visada šalia, kurioje galiotų tik viena „orientacija“: į Facebook Lietuvą ir iš Facebook Lietuvos. Deja, ir Globali Lietuva turi tą pačią problemą kaip debesų Lietuva: joje lengva būti be orientacijos. Orientacija būtina, kaip ir šventa žemė, kaip protėvių kapai. Misija Sibiras – stipriai orientuota ir dėl to pavyzdinė idėja, kaip turėtų formuotis mūsų geopolitinis mąstymas.
Trečia, Facebook Lietuva būtų bekūnė ir bejausmė. Ji būtų, Benedikto Andersono žodžiais tariant, įsivaizduojama Lietuva. Dabar ji, laimei, iš tikrųjų tokia nėra. Tiesa, kertant Lenkijos ir Lietuvos sieną sunku suprasti, ar kas nors apskritai atsitiko. Ir vis dėlto, dalykai skirtingai veikia, priklausomai nuo to, ar vaikas gimsta Lietuvos, ar Lenkijos pusėje.
Juk kaip tik dėl to žmonės važinėja po visą pasaulį, kad pasidarytų sau pačias keisčiausias operacijas, kokių savos šalies įstatymai neleidžia. Lietuva nėra įsivaizduojama bendruomenė, ji atpažįstama per vietos žmones, kai kūnu esi šalia jų. Tie žvilgsniai, išraiškos, gestai, šnektos akcentai ir vingrybės yra toli anapus Facebook Lietuvos.
Tūlam piliečiui (nesvarbu, ar Zetlandijos, ar Lietuvos) gali atrodyti, kad jis žiūrėdamas Lietuvos televiziją ir dalyvaudamas Facebook Lietuvos grupėje jau pasiekė savo pareigos lietuviškumui viršūnę. Ir vis tik jis glamonėja svetimą žemę.
Facebook Lietuva yra bekūnė Lietuva. Facebook Lietuvoje nepradedami ir neauginami vaikai. Žinoma, gerai kiekviena mintis Lietuvos link, gerai kiekviena žinutė Facebook Lietuva grupei. Bet tai neturi virsti iliuzija, kad tuo pareigos Lietuvai ar malonumai su ja pasibaigia. Juk galima aplankyti Lietuvą ne kas metus, o kas mėnesį; ne kas mėnesį, o kas kelias savaites. Mąstykime Lietuvą ne tik kaip Tėvynę, bet ir kaip Žmoną ar Vyrą, Motiną, Brolį ar Sesę, Vaikus. Kur du ar trys susirinkę Lietuvos vardu – tik ten, o ne debesyse, ji yra.
Yra didesnių malonumų nei Facebook Lietuva grupė. Juk žmonės sunkiai dirba Zetlandijos žuvų fabrikuose kad galėtų savaitę praleisti Karibuose. Bet jeigu sykį jau buvai Karibuose (leiskim sau šitą malonumą), tai kita malonumų savaitė turi būti Lietuvoje, kita taurė vyno ar bokalas alaus turi būti prie Palangos tilto ar Gedimino pilies.
Galų gale yra dar vienas žingsnis tolyn nuo Facebook Lietuvos – tai žingsnis, kai Ten reikia pasakyti gana. Kartais daug laiko praeina. Bet kada tas metas ateis? Net jeigu jis dabar neatėjo, neapgaudinėkime savęs Facebook Lietuva, būkim liūdni kad turim Ten, o ne Lietuvoje, gyventi. Ilgėkimės sugrįžimo. Gyvenkim laukimu, kada tas metas ateis.
Nesakykim, mums gerai kaip yra – mums užtenka Facebook Lietuvos. Matome išeinančią tautą, panašiai kaip .... Tie, kas esame tarp išėjusiųjų, padėkime vienas kitam pakelti šitą būties naštą. Bet jokiu būdu negalvokime, kad tai yra puiku. Tesisklaido Lietuva, nes Facebookas visus surinks? Ne, nesurinks. Facebook Lietuva mus užkirkins savo Kirkės saloje. Neužmirškime praeities ir ateities, kaip buvo atsitikę Odisėjui, kol jis atgavo žadą. Juk Odisėjo kelionė – tai ilga kelionė namo.
Gediminas Karoblis yra Norvegijos lietuvių bendruomenių tarybos pirmininkas, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys
