Pirmiausia todėl, kad partija kol kas bando atnaujinti tik fasadą, bet ne turinį. Į priekį iškeliamas jaunas, partiją beveik iš savo senelio paveldėjęs lyderis bei keletas jo artimesnių draugų. Ir tiek. O kas keičiasi partijos veiklos turinyje? Kol kas nematyti, greičiau net priešingai.
Tebetęsiama senoji konservatorių linija su kone šizofrenišku užsispyrimu kiršinti tautą, visą Lietuvą, skirstyti į patriotus ir ne, žiūrinčius į Vakarus ir žiūrinčius į Rytus t.y. „sergančius“ sovietine nostalgija. Kas, beje, kuria ir palaiko ne pačią sveikiausią atmosferą visuomenėje, dėl ko iš dalies ir turime tokią didelę emigraciją, apie ką bėgantys iš šalies ir liudija.
Naujausias pavyzdys yra jau minėto konservatorių patriarcho V.Landsbergio komentaras „Skirtukai“. Jame jis vėl naudoja jau ketvirtį amžiaus valkiojamą argumentą, esą tempikai į Rytus visada būdavo kairieji, o į Vakarus tai jau tik dešinieji...
Tebetęsiama senoji konservatorių linija su kone šizofrenišku užsispyrimu kiršinti tautą, visą Lietuvą, skirstyti į patriotus ir ne, žiūrinčius į Vakarus ir žiūrinčius į Rytus t.y. „sergančius“ sovietine nostalgija.
Visiškai nepaisoma to, jog politiniai faktai liudija priešingai – būtent socialdemokratai t.y. kairieji atliko pagrindinius euroatlantinės ir europinės integracijos darbus. Prezidento A.Brazausko ir kairiųjų Vyriausybės laikais integracijos procesai buvo pradėti, konservatoriai 1996-2000-aisiais juos tęsė (mes, socialdemokratai, to niekuomet neneigėm) ir pagaliau būtent Premjero A.Brazausko Vyriausybė šį procesą užbaigė sėkmingai 2004-ais metais.
Beje, visos šalies parlamentinės partijos šiuo klausimu laikėsi konsensuso, kaip ir visa tauta, kas ir buvo svarbiausia.
Iš tiesų tai ir buvo lemiamas sėkmingos šalies integracijos į Vakarus veiksnys. Nepamenu nei vienos bent kiek ryškesnės politinės organizacijos, kurios būtų prieš. Tiesa, būta visokių marginalinių iniciatyvų prieš NATO, bet vargu ar tai susiję su kairumu ar dešinumu. Be to ar demokratinėje visuomenėje nuomonių skirtumai yra kokia nors išdavystė ar pagrindas žmones skirstyti į savus ir priešus? Tik totalitarinėse visuomenėse visi vieningai pritaria ir turi vieningą nuomonę, kurios niekad nepatikrinsi ar tai – tiesa.
Beje, ir dabar, šios valdančiosios daugumos kadencijos metu, integraciją į Vakarus toliau tęsia ir A.Butkevičiaus Vyriausybė – sėkmingai pirmininkauta Europos Sąjungai, ženkliai pajudėjo Rytų partnerystė, prisijungta prie euro, pradėtos derybos su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija dėl Lietuvos narystės. Sėkmingai užbaigti energetinę integraciją į Europos Sąjungą užtvirtinantys projektai.
Ar tai „žiūrėjimas“ į Rytus? Juk, pavyzdžiui, būtent EBPO yra kone svarbiausia Vakarų ir tik vakarietiškos ekonomikos ir demokratines šalis vienijanti organizacija. Joje nėra nei vienos, kaip rašo V.Landsbergis „carų Eurazijai“ priklausančios valstybės. Tai kur čia kairiųjų žvalgymasis į Rytus?
Paprasčiau šnekant, konservatoriai desperatiškai ir toliau, kaip ir visą laiką ligšiol, įrodinėja, kad jie yra vienintelė provakarietiška partija, sunkiai kovojanti su grėsmėmis iš Rytų ir taip pat Lietuvoje su kažkokiomis jėgomis, kurios užsispyrusios tempia šalį į Rytus...
Šiuo metu jiems „talkina“ dar dvi temos – susirūpinimas krašto gynyba bei Astravo AE pavojais. Ir nors abiems atvejais būtent jų valdžios sprendimai daugiausiai pavojų ir sukėlė, jie ir toliau atkakliai nepripažįsta jokių savo klaidų. Priminsiu, jog būtent konservatoriai ne tik nesirūpino krašto gynyba savo valdžios laikais, bet dar ir sumažino kariuomenės finansavimą iki gėdingo NATO narei lygio – mažiau nei vieno nuošimčio nuo BVP.
Kad ir kiek būtumei pripratęs prie politikos cinizmo, vis tiek stebina totalus konservatorių partijos nesavikritiškumas.
Astravo AE, kaip ir Kaliningrado projektas, atsirado būtent tuomet, kai A.Kubiliaus Vyriausybė „sėkmingai“ sužlugdė prieš tai dirbusio ministrų kabineto projektus, o kol buvo pateikti kiti, praradome daug laiko. O būtent to Rusijai ir reikėjo – stabdyti Lietuvos atominės energetikos planus, tam, kad anksčiau už Lietuvą pradėti savus ir jie tą, deja, sėkmingai padarė ir būtent konservatorių rankomis. Tai jau tiesiog istorinis faktas, kad ir ką konservatoriai beaiškintų, kad esą anos Vyriausybės projektai buvo neskaidrūs ir pan.
Kad ir kiek būtumei pripratęs prie politikos cinizmo, vis tiek stebina totalus konservatorių partijos nesavikritiškumas. Ar kas girdėjo, jog jie būtų kur nors suklydę ar bent šiek tiek neteisūs? Aršiai moralizuodami oponentus, jie visiškai netaiko bent panašių reikalavimų sau. Ar kas prisimenam, jog paslydus kokiam jų partiečiui, A.Kubilius ar naujasis jų lyderis pasielgtų taip pat, kaip to paprastai labai garsiai ir teatrališkai reikalauja iš oponentų?
Šiuo požiūriu „skirtuko“ tarp V.Landsbergio, A.Kubiliaus ir G.Landsbergio tikrai kol kas nėra ir vargu ar kas keičiasi šios partijos veiklos turinyje. Iš tikrųjų žmonių skirstymas į „tempiančius į seną balą“ ir „žiūrinčius tolyn į Vakarus“, cituoju vėl V.Landsbergį, įtarumas, nepakantumas kitokiai nei konservatorių nuomonei, beveik liguistas nesavikritiškumas – tikrai ne vakarietiškos partijos politikos bruožai.
Atsinaujinimas ir fasadinis atsijauninimas nėra tapatūs reiškiniai. O ypač šiuo konservatorių atveju, nes partijoje ideologines „madas“ ir toliau diktuoja senelis, o ne anūkas. Ir net jei jaunasis lyderis ir pamėgina kur nors pareikšti savo kiek kitokią nuomonę, tokių nedrąsių mėginimų būta, tuoj pat būna griežtai sudrausminamas vyresniųjų kolegų...
Arba, kitaip sakant, atsijauninus atsinaujinimo kol kas nematyti, nebent šiuo metu sparčiai populiarėjantį kosmetinės jaunystės kultą galėtume prie to priskirti.
Gediminas Kirkilas yra socialdemokratas, Seimo pirmininko pavaduotojas
