Bet dar įdomesnis klausimas, ar pati Europa galėjo netapti Sąjunga? Ar buvo alternatyva pačiai Europai netapti Sąjunga? Greičiausiai taip, tačiau su visomis galimomis tolimesnių konfliktų, o gal net ir karų galimybėmis. Todėl Europa ir susijungė ir tebesijungia, nors kelias nebuvo lengvas ar trumpas.
Todėl Europos šviesuoliai ir pasirinko taikos, sugyvenimo, sutarimo, konsensuso, o ne konfliktų ar nuolatinių karų kelią. Nors tam reikėjo šimtmečių, deja, neapsieita ir be karų, ypač kruvinų dvidešimtajame amžiuje.
Vis tik filosofų, menininkų, politikų pastangos, ilgos diskusijos ir vertybių išgryninimas Europą sujungė į lygiateisių, dabar jau 28 valstybių sąjungą. Tiesa, yra keletas valstybių kontinente netapusių Sąjungos narėmis, kaip Šveicarija ar Norvegija, tačiau jos gyvena tomis pačiomis vertybėmis, laikosi tų pačių principų, yra demokratiškos ir taikios. Beje, dalyvauja daugelyje net ir sanglaudos, taikos palaikymo, pabėgėlių gelbėjimo ir kitose Europai svarbiose programose.
Yra keletas valstybių kontinente netapusių Sąjungos narėmis, kaip Šveicarija ar Norvegija, tačiau jos gyvena tomis pačiomis vertybėmis, laikosi tų pačių principų, yra demokratiškos ir taikios.
Vargu ar prasminga ginčytis dėl ekonominės bei technologinės ES narystės naudos, laisvo judėjimo ir kitų privalumų, kurių neturėtume neprisijungimo prie ES atveju.
Tačiau tikri ar tariami euroskeptikai vis įžvelgia narystės pavojų, kurių gal ir yra, tačiau jie aiškiai vengia atsakyti į klausimą ar tokių nebūtų nenarystės atveju. Ir ar tokių nebūtų dar daugiau.
Vis tik euroskeptikai reikalingi ir ne tik kaip demokratiška opozicija, bet ir tam, kad iššūkiai nebūtų ignoruojami, o mes, veikdami su savo partneriais ES viduje, juos spręstume.
Tarp įvairių antieuropinių argumentų yra vadinamas dalies suvereniteto praradimas, kuris yra neišvengiamas bet kokioje sąjungoje. Jis neišvengiamas ir jungiantis prie euro sąjungos, kad ir kaip būtų gaila lito.
Tačiau, akivaizdu ir tai, jog, deleguodami savo suvereniteto dalį ES, mes tuo pačiu įgyjame nemažai valdžios Briuselyje ir ne tik. Ir tai yra būtent išskirtinis Europos Sąjungos privalumas. Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, ko gero, akivaizdžiausias to įrodymas. Tačiau Lisabonos sutartis suteikia šalims – narėms dar daugiau galimybių inicijuoti, svarstyti ir net blokuoti atskirus sprendimus arba, kitaip sakant, įgyti europinio, viršnacionalinio suvereniteto.
Kitas klausimas ar mes gerai, tinkamai ir pakankamai jau dešimt metų tuo naudojamės. Manau, kad iš esmės taip, nors tobulumui ribų nėra, tačiau keletoje sričių, pavyzdžiui, kad ir bendro europinio energetinio saugumo ir bendros rinkos kūrimo atveju, buvome ne tik vieni iš pagrindinių iniciatorių, bet ir pasirodėme teisūs, ypač dabartinių Ukrainos įvykių kontekste. Taip pat ir Rytų partnerystės.
Ir nors Europa, anot politologų, šiuo metu yra atsidūrusi ant tektoninio geopolitinio lūžio, su visais įmanomais iššūkiais, juos anksčiau ar vėliau tektų spręsti. Ir tik susivienijusi Europa, kad ir su savo nelabai paslankia biurokratija (o kur ji kitokia?) ir sudėtingu demokratijos mechanizmu, tačiau didžiuliu intelektiniu, ekonominiu ir žmogiškuoju potencialu, pajėgi į tai atsiliepti. Reiškia Europos, kaip Sąjungos, projektas pasiteisino. O mes jo dalyviai jau net dešimtmetį.
Gediminas Kirkilas yra Seimo vicepirmininkas, LSDP atstovas
