Sociologai smaginasi lygindami partijas su Bažnyčia ir gaisrininkais, bent jau šiuo atveju visiškai nelygintinais reiškiniais, o po to išmintingais ir rimtais veidais aiškina, kodėl partijos iškilių, tačiau visiškai nepanašių visuomenės struktūrų sąraše yra tokios nepopuliarios. Gi viešųjų ryšių specialistai kalba apie kažkokius nepartinius sambūrius (kuriuos jie patys kuria ir konsultuoja), kurie kažkodėl yra progresyvesni dariniai nei partijos ir ko tik tuo klausimu Lietuvoje neišgirsi.
Apskritai, „nepartiškumas“ jau tapo kone savaimine vertybe, nes esą tie partiniai, vienai ar kitai partijai priklausantys žmonės, tai turi nedvejodami klausyti partijų ir laikytis kažkokios geležinės disciplinos, programos. O jau nepartiniai, tai visiškai nepriklausomi, todėl jie visuomet priims teisingus sprendimus. Jie, tie nepartiniai, klausantis toliau – be nuodėmių, beveik nekaltai pradėti ir pan. Partijos, tuo tarpu, suprantama, su beveik prigimtine nuodėme, tik todėl, kad tai – partijos...
Tai kas gi yra tos partijos ir kodėl skirtingai nuo daugelio pažengusių demokratinių šalių, Lietuvoje nuolat užkliūva? Net jeigu ką žodis „partija“ alergizuoja nuo sovietmečio, tai didelės logikos ir čia nėra, nes tuomet viena ir tebuvo. O partijų prasmė atsiranda tik daugpartinėje situacijoje.
Partijos, jų komitetai remiasi ekspertų patarimais, rengia mokslines konferencijas bei diskusijas, pasiūlo savo nuomonę vadovybei, parlamento frakcijai.
Nes partija, kaip žinia, kilo iš lotyniško „pars“, arba dalis. Tokios jos atsirado Lietuvoje, kai kurios, tiesa, net anksčiau, nuo 1990-jų, panaikinus dar LTSR Konstitucijos straipsnį apie vienintelę partiją, kuri ir nebuvo partija t.y. dalis. Tai buvo tiesiog tuometė valdžios organizacija.
Smagiausia, jog apie partijas daugiausia samprotauja įvairūs komentatoriai ir net politologai, kurie tos partinės duonos nė neragavę, kokios nors organizacijos veikloje nedalyvavę. Ir net priešingai – jų veiklos pobūdis beveik išimtinai individualistinis, todėl, suprantama, jie yra nusiteikę prieš jas, kaip ir dažnai tokiais atvejais būna – prieš jiems nežinomas ir todėl svetimas struktūras.
Mikė Pukuotukas, kaip prisimename, norėdamas išvengti bičių gėlimo, apsimetinėjo debesėliu, kaip ir dabar kokia nors „nepartinė“ partija apsimetinės specialistų ar technokratų sambūriu, kuris, aišku, iš anksto bus paskelbtas „labai kompetetingu“ ir „nepriklausančiu“... Nuo ko? Nuo savo programos, įsipareigojimų rinkėjams, gal dar nuo kažko? Tuo požiūriu net A.Valinsko „prisikėlėliai“ buvo daug skaidresnis ir sąžiningesnis projektas, nes atvirai ir nesislėpdamas iš visų mūsų pasišaipė. Pagaliau ir toks poreikis mūsų nusivylusioje visuomenėje buvo ir nuolat atsiranda. Tačiau tai nereiškia, kad jie ką nors pakeitė.
Dar viena šio mito sudėtinė dalis – esą partijose nėra jokių specialistų, o tik griežtai besilaikantys partinės disciplinos ir savo nuomonės neturintys žmonės. Tai, aišku, visiška netiesa, nes iš tikrųjų yra priešingai.
Visose partijose nuolat vyksta diskusijos, dažnai aštrios, nepaisančios nei lyderių, nei kokios nors hierarchijos, kuri, beje, būdinga bet kokiai organizacijai. Partijos, jų komitetai remiasi ekspertų patarimais, rengia mokslines konferencijas bei diskusijas, pasiūlo savo nuomonę vadovybei, parlamento frakcijai. Tik taip išanalizuota problema gali būti pateikta politiniam sprendimui priimti. Specialistas gali sakyti, kad štai vienas ar kitas sprendimas yra genialus, bet finansų ministras atsakys, kad tam biudžete tiesiog nėra finansinių resursų. Ir koks turi būti tuomet sprendimas?
Beje, apie specialistus ir intelektinius resursus. Pavyzdžiui, socialdemokratų frakcijoje šiuo metu ketvirtadalis jos narių yra mokslų daktarai, turime net ir akademiką, buvusį Vilniaus universiteto rektorių, turime ruošiančių daktarines disertacijas, įvairiausių sričių specialistų – teisininkų, ekonomistų, žemės ūkio specialistų ir t.t. Partiškumas, dalyvavimas politinėje organizacijoje jiems netrukdo, gal net priešingai – padeda matyti problemas plačiau, kas ir yra politikos esmė.
Ne vienas politikos naujokas su pasididžiavimu tariantis – „aš nepartinis“, nuveiksiu tą ir aną, turės greitai pripažinti tą akivaizdų faktą, jog parlamente nesubūrus frakcijos ar koalicijos, jokių sprendimų priimti neįmanoma. Teks tokią frakciją suburti, kuri iš esmės vis tiek veiks partiniais principais, o subūrus reikės bent jau programos, reikės ją vykdyti t.y. laikytis kažkokios disciplinos. Jei to nebus, lauks „prisikėlėlių“ likimas – teks išsiskirstyti, dar nieko nenuveikus. Kitaip sakant, visas „nepartiškumo“ dūmas išsisklaidys tą pačią dieną ar po kelių.
Yra dar vienas aspektas, dėl kurio partijos yra kritikuojamos, tačiau, mano požiūriu, vėlgi visiškai nepagrįstai. Esą jos yra uždaros, nepriima kitų, kitaminčių ir pan. Tai netiesa. Visos Lietuvos politinės partijos yra atviros piliečių visuomenės organizacijos ir kiek bemėgintų jas piešti kaip „uždarus uabus“, situacija – visiškai priešinga.
Šiaip tai yra paprastas oportunizmas ir nieko daugiau. Nebijoti deklaruoti savo politines pažiūras yra daug padoriau, nei skęsti pažiūrų eklektikoje.
Šalies daugpartinė sistema turi visų europinių ideologijų partinius modelius, o kai kurių, pavyzdžiui, liberalų net ir ne vieną. Todėl piliečiui, norinčiam aktyviai ir, svarbiausia, pozityviai dalyvauti politinėje veikloje durys – atviros, pasirinkimas didelis. O jau kompetetingų ir su idėjomis žmonių, visos partijos laukia išskėstomis rankomis.
Tikroji priežastis, kodėl mėgstama skleisti tokius mitus, yra kita. Kai kas norėtų išvengti politinės konkurencijos, kuri yra visose organizacijose, o ypač politinėse. Dažniausia to siekia įvairūs politiniai perbėgėliai, nors kaip tik tokie yra mažiausiai patikimi, tuo galėjome įsitikinti per visą mūsų atkurtos demokratijos laikotarpį. Būtent jiems yra naudinga taip aiškinti savo politines nesėkmes, kalbėti apie partijas, kaip neva uždaras organizacijas, nesikeičiančius lyderius, savo pačių „naujumą“ ar „nepriklausomumą“, už kurį jie „baudžiami“.
Net ir rinkėjams ar piliečių visuomenei partiškumas yra daug skaidresnis dalykas, nei kokie nors „nepartiniai“ sambūriai, kurių nariai gali būti vienu metu ir liberalai, ir socialdemokratai, ir konservatoriai, o ir bet kokias kitas ideologijas nesunkiai priimti. Arba, kitaip sakant, neturėti jokių įpareigojančių pažiūrų bei naudoti tas, kurios tuo metu naudingos. Šiaip tai yra paprastas oportunizmas ir nieko daugiau. Nebijoti deklaruoti savo politines pažiūras yra daug padoriau, nei skęsti pažiūrų eklektikoje.
Tokiu keliu nuėjo visas demokratinis pasaulis, tokiu einame ir mes, o įvairios „nepartiškumo“ idėjos tėra pigūs viešieji ryšiai, viso labo kitų ir, beje, savęs apgaudinėjimas. Kiekvienas į parlamentą patekęs nepartinis politikas, tą pačią dieną, kai pradės siekti kokio nors savo projekto įgyvendinimo, privalės jungtis į jas palaikančių bendraminčių grupę. Net jei jos nevadinsi frakcija ar partija, esmė nesikeis. Priešingu atveju, jo pažadai rinkėjams nebus vykdomi.
Nepartiškumo idėjoms nepadeda ir šiuo metu vis garsiau Europoje diagnozuojama daugpartinės sistemos krizė. Nes įvairūs „antisisteminiai“ ar „antipartiniai“ judėjimai nieko naujo nesugalvoja kaip ir vėl kurti partijas. Nes problemos yra ne daugpartinėje sistemoje, o visiškai kito pobūdžio. Naujų partijų kūrimas teatspindi esamų nepakankamai efektyvų veikimą, gal būt lyderystės stoką, tačiau apsukus ratą, vėl bus grįžtama ten pat. Į partijas.
Jau nepamenu, ar Mikei Pūkuotukui pavyko įtikinti bites, jog jis yra žydras debesėlis, o ne smaližius meškiukas. Gyvenime būna įvairiai. Keista, bet kiekvienų artėjančių rinkimų debatai šiuo klausimu būna įtartinai panašūs. Bitės, kurios skraidė aplink Pūkuotuko balionėlį, irgi įtartinai zvimbė, o ar patikės, matysim po rinkimų.
Gediminas Kirkilas yra socialdemokratas, Seimo pirmininko pavaduotojas
