Antrasis, nemažiau akivaizdus tikslas – tikimasi, jog su prezidentūros pagalba po rinkimų galbūt net pavyktų dabartinę daugumą sugriauti ir, „sėkmės“ atveju, patiems jiems, konservatoriams, patekti į Vyriausybę.
Trečiasis tikslas, ypač svarbus konservatorių lyderiui A. Kubiliui, kaip nors pridengti gana gėdingą didžiausiai šalies dešiniajai partijai faktą, jog jau kelinti Prezidento rinkimai, kai jie, jam vadovaujant, nesugeba iškelti kandidato į valstybės vadovo postą. O pats A.Kubilius niekada net nemėgino to daryti.
Viena iš to akivaizdžių priežasčių – jau keliolika metų nesikeičianti TSKD partijos vadovybė ir užsitęsusi lyderystės stagnacija. Tos pačios lyderystės, kurios dabartinis konservatorių lyderis itin mėgsta reikalauti iš kitų.
Pastarąjį kartą konservatoriai turėjo savo kandidatą V.Landsbergį tik 1998 metais, kuris, kaip žinia, rinkimus pralaimėjo.
Palyginimui – socialdemokratai dalyvavo visuose šalies Prezidento rinkimuose, kėlė ir V.Andriukaitį, ir Č.Juršėną, ir A. Butkevičių, o dabar ir Z.Balčytį. Pastarąjį kartą konservatoriai turėjo savo kandidatą V.Landsbergį tik 1998 metais, kuris, kaip žinia, rinkimus pralaimėjo.
Net mažesnės dešiniosios politinės partijos, tokios kaip liberalai, Prezidento rinkimuose dalyvavo dažniau. Tiesa, pastaruoju metu viena iš jų, liberalsąjūdiečiai, vis labiau supanašėdami su konservatoriais, iš esmės tapdami jų satelitais, elgiasi taip pat ir remia jų to neprašiusią dabartinę valstybės vadovę.
Visumoje tai reiškia, jog konservatoriai kartu su taip ir „neradusiais“ ką iškelti į valstybės vadovo postą liberalais, įsivaizduoja prezidentūrą kaip savotišką „antivyriausybę“ ar opozicijos forpostą.
Kad ir kaip propagandiškai aiškintum, vargu ar tokie jų tikslai turi ką nors bendra su patriotiškumu ar valstybiškumu. O juolab, kad jie atitinka šalies Konstituciją ir tai – klausimas daugiau nei retorinis.
Ko iš tikrųjų nori Lietuvos rinkėjai, ar konfrontuojančių, ar dirbančių vieningai valstybės labui valdžios šakų? Ar dešiniųjų numatoma valdžios šakų konfrontacija būtų naudinga valstybei ir jos piliečiams, juolab dabar, gana pavojingame tarptautinės situacijos ir saugumo kontekste, apie ką jie patys garsiausiai šaukia.
Šis klausimas ypač aktualus vykdomosios valdžios kontekste, nes Prezidentas – taip pat vykdomosios valdžios šaka, didžiausią dalį savo funkcijų vykdantis kartu su Vyriausybe.
Tiesa, Prezidentas turi ir kitų funkcijų, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad prezidentūra turėtų tapti savotiška „antivyriausybe“. Priešingai – valstybės vadovas, visų pirma, privalo siekti darnios sąveikos tiek su Vyriausybe, tiek su parlamentu, kaip tai yra daugelyje ES šalių.
Šalies resursų ir visuomenės konsolidacija yra pagrindinis valstybės vadovo uždavinys. Ir tai svarbu ne tik saugumo, tačiau ir užsienio politikos, energetinės nepriklausomybės, taip pat ir užsienio investicijų pritraukimo, ekonomikos požiūriu.
Valstybės vadovas, visų pirma, privalo siekti darnios sąveikos tiek su Vyriausybe, tiek su parlamentu, kaip tai yra daugelyje ES šalių.
Jau tik šių pavyzdžių užtenka, kad propagandiniai konservatorių argumentai apie kažkokį neva „nepriklausomą“ kandidatą versus „partinį“, neturi nieko bendro su realybe.
Dabartinė šalies vadovė nuosekliai rėmė ir teberemia dešiniuosius, o jie atitinkamai ją. Z. Balčytis yra socialdemokratas, kairysis, neslepiantis savo pažiūrų.
Tačiau bet kuris išrinktas valstybės vadovas sustabdo savo narystę partijoje, todėl vadinti vieną ar kitą „priklausomu“ ar „nepriklausomu“ nėra jokios prasmės. Narystė ar nenarystė politinėje partijoje nepakeičia Prezidento praeities, patirties, pasaulėžiūros ar vertybinės orientacijos, todėl daugumoje demokratinių šalių tokio gana veidmainiško reikalavimo – stabdyti narystę politinėje partijoje, net ir nėra.
Kaip ir reikėjo tikėtis, konservatorių patriarchas, matyt, išsigandęs pirmo turo rezultatų ir apskritai to fakto, jog jų remiamai kandidatei laimėti iš pirmo turo nepavyko, pavadino Z.Balčytį „Kremliaus“ kandidatu.
Neabejoju, kad bet kuris kitas iš dalyvavusių pirmajame ture, jei būtų patekęs į antrąjį, būtų sulaukęs to paties įvertinimo, net ir jų buvęs narys N.Puteikis, nes Maskvai, pagal juos, konservatorius, netarnauja tik patys konservatoriai.
Ar turėjo V.Landsbergis kokių nors bent kiek pagrįstų argumentų tokiam pareiškimui? Aišku, ne. Tačiau konservatoriai metė pagrindinę savo propagandinę kortą, kurią jie visuomet naudojo prieš savo oponentus, nors tokia jų propaganda niekada nepasitvirtino.
Ta proga būtų įdomu sužinoti, ką kalbėtų konservatoriai, jei ne A.Kubiliaus Vyriausybė būtų sumažinus krašto gynybos biudžetą beveik 2 mlrd. litų per ketverius metus, o kokia nors kita? Ką jie būtų sakę, jei kita, ne A.Kubiliaus, Vyriausybė ketverius metus, prisidengdama krize, remiantis jų logika, kone pagal Kremliaus nurodymus, būtų mažinusi šalies gynybinius pajėgumus?
Konservatoriai savo propagandiniais teiginiais siekia dar vieno tikslo – įteigti rinkėjams, kad vienas kandidatas yra ryžtingas ir todėl patikimesnis dabartiniame Ukrainos įvykių kontekste. Manyčiau, šiandien daug svarbiau ir toks turėtų būtu pagrindinis valstybės vadovo tikslas – pirmiausia sutelkti šalį, visuomenę, solidariai veikti su visomis valdžios šakomis, sprendžiant būtent paaštrėjusias saugumo, o ne Lietuvos rinkėjų į opoziciją pasiųstų konservatorių problemas.
Palyginkime prezidentus A.Brazauską ir V.Adamkų ir pamatysime, jog jie pirmiausia to ir siekė. Beje, vienam buvus partiniu, o kitam ne, jų abiejų veikla buvo vienodai telkianti, principinga ir objektyvi. Jie vadovavosi Konstitucija ir savo vertybėmis.
Juos abu, beje, ta pati dešiniųjų propaganda nuolat skelbė nelabai ryžtingais, perdaug apmąstančiais savo sprendimus, tačiau būtent jų vadovavimo valstybei metu buvo pasiekti svarbiausi mūsų valstybės tikslai – pradėta ir sėkmingai užbaigta integracija į NATO ir ES.
Patys sunkiausi Lietuvai sprendimai visuomet buvo priimami Prezidento, Premjero ir Seimo pirmininko kartu.
Beje, patys sunkiausi Lietuvai sprendimai visuomet buvo priimami Prezidento, Premjero ir Seimo pirmininko kartu. Jau tik todėl prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo bendradarbiavimas, o ypač sunkiomis šaliai akimirkomis, ypač svarbus ir neišvengiamas, jei mes norime pasiekti rezultatų, o ne paskęsti tarpusavio kovose.
Nepamirškime, jog tik prieš keletą savaičių, minint narystės NATO dešimtmetį, pagrindinės šalies politinės partijos pasirašė susitarimą dėl gynybos bei užsienio politikos. Šis susitarimas ne tik dėl dviejų nuošimčių krašto gynybai, kas dažniausiai pabrėžiama.
Šis susitarimas apie tai, kaip turi bendradarbiauti šalies politinės partijos, visos valdžios institucijos vardan valstybės saugumo ir ateities. Bendradarbiauti, o ne kovoti tarpusavyje, nes bet kuriuo atveju polemikai vietos visuomet liks, tačiau ją užbaigus, būtina dirbti viena kryptimi. Lietuvos labui.
Kuris kandidatas tam labiau tinkamas, tesprendžia rinkėjai.
Gediminas Kirkilas yra Seimo vicepirmininkas, LSDP atstovas
