Net ir būdami ideologiniais oponentais, vis tiek turėtume laikytis bent minimalių europietiškos (o ne rytietiškos) diskusijos taisyklių: ginčytis faktų ir argumentų kalba, o ne tik menkinti, o ir dar šmeižti oponentus.
Keista, jog lietuviškoj politikoje kovojam vienas su kitu su tokiu nuožmumu, tarsi būtume ne tos pačios tautos ar visuomenės nariai. O būtent toks supratimas bei konsensuso kultūra, apskritai politinė kultūra, leido tiems patiems skandinavams, į kuriuos neva lygiuojamės, pasiekti tokių rezultatų, kokius matome.
Valstybės kūrime, socialinėje srityje, visuomenės solidarume. Nei švedai, nei danai, nei suomiai negriauna viena kitos, dešinieji kairiųjų, kairieji dešiniųjų vyriausybių projektų, ypač ilgalaikių, strateginių. Todėl ir progresuoja, randa sprendimus ir išsaugo jau kelis dešimtmečius aukštą ekonomikos ir socialinio solidarumo lygį.
Nei švedai, nei danai, nei suomiai negriauna viena kitos, dešinieji kairiųjų, kairieji dešiniųjų vyriausybių projektų, ypač ilgalaikių, strateginių. Todėl ir progresuoja, randa sprendimus
Štai konservatorius K.Masiulis vėl rašo apie kažkokį „proveržį“ (jau girdėta ne kartą) po šių Seimo rinkimų, aišku, iš kairiųjų „stagnacijos“. Bet pažiūrėkime į faktus.
Pažvelkime kieno, dešiniųjų ar kairiųjų vyriausybės iš tiesų vedė šalį į stagnaciją? Jau rašiau anksčiau, kad dviejų kadencijų dešiniųjų valdžios prieaugis pagal TVF statistiką yra tik 13,9%, kai tuo tarpu trys kairiųjų kadencijos išaugino šalies bendrą vidaus produktą beveik 110%. Ir nors kairiųjų kadencijų buvo daugiau, o dar prisidės viena, rezultatas jau nepalyginamas.
Dar iškalbingiau yra tai, jog tik A.Butkevičiaus Vyriausybė pasiekė tokį patį augimą per vieną kadenciją, koks buvo per dvejas konservatorių (jų, primenu, buvo 13,9%), o dabar jau 13,8%, o gal ir 14% ar net daugiau bus pasiekta per ketverius metus. Arba, kitaip sakant, daugiau nei 3% BVP augimas per metus, kas šiuo metu yra vienas geriausių rodiklių ES, kad ir kas kaip beneigtų šiuos faktus.
Konservatoriai, aišku, šauks, jog per jų valdymo laikotarpį buvo krizės, tačiau iš patirties galiu pasakyti, jog kiekviena vyriausybė turi savo veiklos aplinkybes. O net ir šio konservatorių argumento nepateisina tas faktas, jog vėl gi pagal to pačio TVF statistiką būtent tais metais, 1996-2000 ir 2008-2012 m., kuomet valdė dešinieji, Lietuvos ekonomikos rezultatai būdavo prasčiausi tarp Latvijos, Estijos bei Lenkijos, nors visų šių valstybių situacija ir ekonomikos bei ūkio aplinkybės buvo beveik identiškos.
Tai kada ir kieno kadencijų metu šalis patyrė stagnaciją, ekonomikos bei ūkio nuosmukį su visomis socialinėmis pasekmėmis, jei suprasti šį terminą pažodžiui? Ar tik ne per konservatorių ir kitų dešiniųjų valdymo laikus? Sakyčiau net ne stagnacija tai buvo, o regresas, kurio padarinius po to tenka srėbti kairiesiems – kompensuoti pensijas, atlyginimus, mokėti kitokias kompensacijas, grąžinti valstybės skolas ir pan.
Kodėl konservatoriai vengia diskutuoti atvirai, argumentuotai, suprantama: tuomet reikėtų pripažinti ir kairiųjų pasiekimus bent iš dalies. O tai jau viršija jų jėgas. Jų mentalitetas, panašu, tiesiog yra nelabai europietiškas, nors jie mano kitaip, o greičiau rytietiškas, kuris niekada nepripažįsta jokių savo klaidų.
Tačiau būtent todėl mūsų rinkimų kampanijų diskusijos yra tokios – švaistomės tuščiomis propagandinėmis klišėmis, konkuruojam samdytų piaro kompanijų įvaizdžiais, o ne diskutuojam apie tikrąsias, visiems aktualias šalies problemas.
1996-2000 ir 2008-2012 m., kuomet valdė dešinieji, Lietuvos ekonomikos rezultatai būdavo prasčiausi tarp Latvijos, Estijos bei Lenkijos, nors visų šių valstybių situacija ir ekonomikos bei ūkio aplinkybės buvo beveik identiškos.
Kuo matuojama vyriausybių energija, apie kurią kalba savo komentare K.Masiulis? Realiais darbais ar kalbų bei vizijų gausa? Aišku, jog pirmiausia darbais. Labai daug konservatoriai mėgdavo šnekėti apie energetinę nepriklausomybę, tai buvo ilgus metus jų politinių kalbų motto. O suskystintų dujų terminalą, jungtis su Švedija ir Lenkija pastatė dabartinė A.Butkevičiaus Vyriausybė. Beje, net ir projektai jau buvo numatyti ankstesnių kairiųjų vyriausybių, kaip ir energetikos strategija, pagal kurią šie projektai buvo A.Butkevičiaus Vyriausybės realizuoti.
Tiesą sakant, suskystintų dujų terminalas būtų pastatytas keliais metais anksčiau ir gerokai pigiau. Ir gal net pats A.Kubilius būtų galėjęs perkirpti to terminalo atidarymo juostelę, jei į valdžią atėjusi jo Vyriausybė nebūtų ankstesnio kairiųjų Vyriausybės projekto sugriovusi ir ėmusis daug brangesnio. Taip pat atsitiko ir su Ignalinos AE – sugriovus ankstesnės Vyriausybės naujos jėgainės projektą, buvo suteiktas šansas Rusijai kuo skubiau pradėti Kaliningrado ir Astravo AE, ką jie ir padarė.
Todėl šiai rinkimų kampanijai konservatoriai jau turi naują arkliuką. Kai kaimyninės Baltarusijos Astravo AE projektas iš esmės pajudėjo, konservatoriai ėmėsi tariamo jo blokavimo. Nors būdamas Vyriausybės vadovu A.Kubilius įtikinėjo visuomenę, jog Astravo AE nebus pastatyta, nėra jokio pavojaus, nebus kam parduoti elektros energijos ir pan.
Dabar, kai jau akivaizdu, jog projektas vykdomas, konservatoriai nė nemirktelėję ėmė rinkti parašus prieš Astravo AE. Grynai propagandinė priešrinkiminė akcija, skirta ne tik savo rinkėjams, o gal ir savo neveiklumo nuodėmėms pridengti. Ir, akivaizdu, jokio poveikio baltarusiams neturėsianti.
Beje, būtent 2009-2010 metais, kai A.Kubilius įtikinėjo, jog nieko Baltarusijoje nevyksta, Lietuva praleido tinkamiausią progą apie tai informuoti Europos Komisiją, gal būt net su tarptautinės bendruomenės pagalba priversti baltarusius rinktis vietą ne prie pat Vilniaus, o kitur. Dabar gi telieka abejoti Astravo AE saugumu, nors ką čia labai įtikinsi Europoj – esą baltarusiai, daugiausiai nukentėję nuo Černobylio, statys sau nesaugią elektrinę? Ir jokie čia parašai nepadės, nes Europa mąsto ne lietuviškai – konservatoriškai, o racionaliai.
Galbūt konservatoriai bent jau iš dalies pripažino, jog tuomet, būdami valdžioje nepakankamai įvertino baltarusių planų realumą ir suklydo, dėl to Lietuva su protestais dabar jau vėluoja? Ne, jie nė nemirktelėję, kaip įprasta, kaltina dabartinę valdžią... dėl jų pačių padarytų esminių klaidų ir visiško neveiklumo, dar ir guodžiant visus, jog ten nieko nevyksta. Beje, savo klaidų nepripažinimas ir negebėjimas jų įvertinti, neklystamumas ir yra didžiausia stagnacija, kokia tik gali būti politinėje organizacijoje. To vizijų gausa ir tariamu modernumu niekaip nepridengsi.
Jokiu būdu neteigiu, jog viskas su konservatoriais blogai. Jų vizionieriškumas išties yra daugiau pozityvus, nors ne visuomet pakankamai paremtas realiais darbais ir galimybėmis. Galėčiau net būti dėkingas už mažumos Vyriausybės paramą 2006-2008 m.
Bent jau susitarimas dėl 2 milijardų litų investicijų į mokslo ir verslo slėnius, kurie šiandien jau veikia, sukūrė mūsų mokslininkams techninę bei materialinę bazę, buvo sėkmingas. Tai tik patvirtina, jog susitarimai politikoje, aišku, po diskusijų, tačiau racionalių, daug naudingesni, nei mūsų propagandinės batalijos.
Tačiau nesavikritiškumas, oponentų pasiekimų nepripažinimas, o dar ir jų niekinimas jau tampa šalies politikos, politinės diskusijos pažangos stabdžiu. Ko gero tai ir yra tikroji stagnacija, apėmusi niekada neklystančius, už visą Lietuvą viską žinančius konservatorius.
Gediminas Kirkilas yra Seimo pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas, LSDP atstovas
