Piktdžiuga, kad esą žlunga „perkrovimo“ politika su Rusija (pavyzdžiui, K.Girniaus straipsniai), taip pat jų arsenale.
Dabar jų didžiausias „rūpestis“, kad tik, neduokdie, A.Butkevičiaus Vyriausybė nesusitartų dėl mažesnių kainų su „Gazprom“. Arba, kitaip sakant, jie paniškai bijo, jog paaiškės visiškas jų ketverių metų neveiklumas, už kurį žmonės mokėjo milžiniškas kainas.
Bet graudžiausias epizodas visoje šioje istorijoje – žalos atlyginimo klausimas, kuriuo mūsų dešinieji, ypač konservatoriai, drąsiai mojuoja, būdami opozicijoje, kritikuoja kitas vyriausybes, esą jos neišreikalauja, tačiau patekę valdžion nė nedrįsta Rusijai apie tai net užsiminti. Taip buvo per visus ketverius A.Kubiliaus Vyriausybės valdymo metus.
Jie paniškai bijo, jog paaiškės visiškas jų ketverių metų neveiklumas, už kurį žmonės mokėjo milžiniškas kainas.
Drąsiai galima spėti, jog praėjus Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai, konservatoriai vėl pradės šią plokštelę sukti, nes neturi daug kitokių būdų telkti savo elektoratą. Pačioje konservatorių partijoje juk nevyksta jokių pasikeitimų, jų lyderiai nepakeičiami, todėl retorika ta pati ir pasenusi.
Aišku, susitarti dėl mažesnių dujų kainų gali ir nepavykti. Tiesą sakant, ir šansų daug nėra. Tačiau dabartinė Vyriausybė bent jau mėgina ginti žmonių interesus, o ne imituoja pastangas, kaip tai buvo A.Kubiliaus valdymo metu.
O tokio A.Kubiliaus Vyriausybės neveiklumo kaina ne tokia jau ir maža – tereikia palyginti visų trijų Baltijos valstybių dujų kainas: Latvija už 1000 kubinių metrų dujų moka 319 eurų, Estija – 327, o Lietuva – 369 eurus. Štai šitie plius 10-15 proc. nuo 2011 metų (paskelbta oficialiai ES) ir yra politinė buvusios Vyriausybės neveiksnumo kaina, skaudžiai atsiliepusi, visų pirma, Lietuvos žmonėms.
Iš tikrųjų mūsų šalies užsienio politikos silpnybė yra prarastas platus įvairių politinių jėgų konsensusas, kuris buvo mums integruojantis į NATO ir ES. Pirmieji šį susitarimą suardė būtent konservatoriai prieš 2008-ųjų metų rinkimus, atsisakę pasirašyti tradicinį politinių partijų susitarimą. Pati blogiausia jo pasekmė yra dabartinė situacija, kai opozicija, vietoj to, kad palaikytų Vyriausybės pastangas bent jau derėtis dėl mažesnių dujų kainų šalies gyventojams, kaišioja pagalius į ratus.
Vienas iš tokių būdų – A.Kubilaus kaltinimai šiai Vyriausybei derybų slaptumu. Tačiau ar paties A.Kubiliaus Vyriausybė ir jos energetikos ministras pasižymėjo atvirumu? Pavyzdžiui, derantis dėl atominės elektrinės ar dėl suskystintų dujų terminalo? Pagaliau, derybos yra derybos ir vargu, ar kas nors jų metu gali atvirumą demonstruoti, nes tuomet jokios derybos neįmanomos. Informuojama apie jų rezultatus, pati Vyriausybė todėl ir prisiima atsakomybę už juos.
Mūsų šalies užsienio politikos silpnybė yra prarastas platus įvairių politinių jėgų konsensusas.
Nemanau, kad pats A.Kubilius, dusyk vadovavęs vyriausybėms, to nežino. Tiesiog jį labiau jaudina galimi teigiami tokių derybų rezultatai, t. y. mažesnės dujų kainos žmonėms, kurias gal būt išsiderės A.Butkevičiaus Vyriausybė, todėl prisidengus susirūpinimu dėl galimos kairųjų išdavystės, iš tiesų toms deryboms tiesiog bandoma sutrukdyti.
A.Kubilius teigia, jog Vyriausybė neturi „raudonų linijų“ derybose su „Gazprom“.
Įdomu ar jis pats ir jo partija turi tokias linijas, kaišiodama pagalius toms deryboms dabartinei Vyriausybei?
Gediminas Kirkilas yra Lietuvos socialdemokratų partijos fakcijos Seime narys
