Pasirodo, kaip išeitų skaitant šį buvusio užsienio reikalų ministro, buvusio ambasadorius ir politologo komentarą, Lietuvoje užsienio politika turėtų būti ne visų pagrindinių partijų sutarimas, o kažkokia partinė. Atskirai konservatorių, atskirai socialdemokratų, liberalų ir t.t.
Aišku, konservatorių būtų „geriausia ir tinkamiausia“, nes tik jie niekada nebuvo klydę, tik jie „supranta“ Lietuvos situaciją bei iššūkius. Tokia pozicija neabejotinai apsunkins, jei visiškai neužkirs kelio į susitarimus, į gana trapaus partijų konsensuso išsaugojimą užsienio ir saugumo politikos srityje, kas, mano nuomone, būtina ir ką patvirtina ilgalaikė šalies politinių jėgų praktika.
Naudingiausia mūsų didžiajai kaimynei būtų, esu tikras, jei Lietuvos užsienio politika iš tikrųjų išsiskirstytų po partines celes, o dar ir taptų vidinių partinių rietenų objektu.
Atskira, išeitų, skaitant jų komentarą, ir Prezidento užsienio politika, nors, kaip gerai žinome, užsienio ir saugumo politiką valstybės vadovas vykdo kartu su Vyriausybe. Taip pat ir su Seimu, ypač po įstojimo į ES, nes Seimo Europos reikalų komitetas suteikia mandatą vykdomajai valdžiai. Taip yra įtvirtinta šalies Konstitucijoje, taip visuomet Lietuvoje ir buvo.
Kitaip sakant, sutarimas dėl bent jau pagrindinių šalies užsienio politikos krypčių turėtų būti bendras reikalas, turėtume to nuolat siekti, norėdami, kad užsienio politika būtų efektyvi. Tai labai svarbu ir mūsų atstovybėms užsienyje, ir mūsų diplomatams. Deja, panašu, kad konservatoriai siekia visiškai priešingo tikslo, jei minėtų autorių nuomonė iš tiesų atspindi visos TS-LDK poziciją.
Daugiausia dėmesio minėtame komentare tradiciškai skiriama Rusijai, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai laikoma pagrindine grėsme. Galima jau ir neprisiminti ankstesnių konservatorių deklaracijų apie žalos atlyginimą iš Rusijos, kurio įvykdymui, patekę valdžion konservatoriai ir tas pats buvęs užsienio reikalų ministras A.Ažubalis, nė piršto nepajudino. Ar tik ne todėl šioje deklaracijoje priešingai, nei visose ligšiol konservatorių programose dominavęs žalos atlyginimo iš Rusijos reikalavimas, apdairiai „pamirštas“?
Tačiau naudingiausia mūsų didžiajai kaimynei būtų, esu tikras, jei Lietuvos užsienio politika iš tikrųjų išsiskirstytų po partines celes, o dar ir taptų vidinių partinių rietenų objektu. Taip, partijos turi savo skirtumus, kitokius požiūrius į vieną ar kitą niuansą, tačiau jau nuo nepriklausomybės atkūrimo siekiame dėl pagrindinių užsienio ir saugumo politikos krypčių sutarti. Ne sykį prieš ypač Seimo rinkimus šiuo klausimu buvome ir pasirašę visų partijų susitarimus.
Čia ir slypi atsakymas, kodėl mūsų integracija į NATO, ES buvo sėkminga. Ir, beje, istoriškai greita. Būtent tokio ar bent panašaus konsensuso, kaip matome, nepavyko pasiekti kitoms posovietinėms šalims, ligšiol ir Ukrainai, iš dalies ir Gruzijai, ką ja kalbėti apie Moldovą.
Ar tikrai tokio susiskaldymo užsienio ir saugumo politikoje siekia minėto komentaro, pavadinto „Socialdemokratų užsienio politika: ką darytume kitaip?“, autoriai?
Ypač veidmainiškai ir net pikdžiugiškai atrodo minėtų autorių „socialdemokratų politikos“ kritika Lenkijos atžvilgiu. Ar jie nežino kokios dabartinių įtampų su Lenkija priežastys? Ar ne konservatorių aktyvistai rinko parašus prieš galimybę Lietuvoje gyvenančių lenkų galimybes rašyti pavardes gimtąja kalba? Ar to nežino buvęs užsienio reikalų ministras, beje, vienas iš aršiausių šio klausimo sprendimo priešininkų? Ar buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Ž.Pavilionis apie tai nieko negirdėjo iš mūsų sąjungininkų amerikiečių Vašingtone? Netikiu, jog ir politologas L.Kasčiūnas bent jau teoriškai to nesupranta. Tai kokia gi čia objektyvi kritika dėl šios Lietuvos užsienio politikos nesėkmės?
Beje, šis atvejis tik dar sykį patvirtina, kiek svarbus yra politinių partijų konsensusas užsienio ir saugumo politikoje. Jei čia gebėtume sutarti, o ne įsikabinę laikytis keistų ir, beje, nelabai europietiškų nuostatų, rezultatas būtų iš esmės kitoks. Ypač vertinant dabartinio Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo visose srityse – nuo energetikos iki karinio – strateginę svarbą.
Savo klaidų nepripažinimas, o ypač užsienio ir saugumo politikos srityje, paverčia konservatorių priešrinkimines deklaracijas nelabai įtikinamomis.
Panašiai ir su jų dėstomu požiūriu į kaimyninę Baltarusiją. Pasirodo, anot minėtų autorių, Lietuva neturėjo pritarti ES sprendimui dėl sankcijų sušvelninimo!? Ar Baltarusija nėra mūsų kaimynė su ilgiausia bendra siena, ar neturime su ja jokių prekybinių ir ekonominių santykių? O gal konservatoriai siūlo juos nutraukti ir tuo padaryti ekonominę žalą valstybei?
Labai būtų gerai, jei, būdamas Vyriausybėje p. Ažubalis būtų kėlęs klausimus dėl baltarusių AE vietos parinkimo, būtų aktyviai veikęs ES, beje, taip pat dvišališkai. Bet tuo metu, kai dar buvo labiausiai tinkamas laikas, ne tik nieko nebuvo daroma, kad pakeisti baltarusių sprendimą, o priešingai – sužlugdytas prieš tai buvusios Vyriausybės projektas, kas leido Rusijai kuo greičiau pradėti AE statybas Kaliningrade ir Baltarusijoje. Visuomenė buvo raminama, kad esą jie vis tiek nepastatys ir pan.
O ar tiesa, kaip, teigia konservatorių užsienio politikos propagandininkai, kad Lietuva yra „ištirpusi“ Europos Sąjungoje? Kuo jie tą teiginį paremia? Sėkmingu Lietuvos pirmininkavimu 2013 m. ES Tarybai, aktyviu Prezidentės atstovavimu Lietuvai Vadovų Taryboje, taip pat užsienio reikalų L.Linkevičiaus, kitų šios Vyriausybės narių ar pragmatiška premjero A.Butkevičiaus politika, taip pat ir ieškant alternatyvių rinkų mūsų gamintojams bei eksportuotojams?
Savo klaidų nepripažinimas, o ypač užsienio ir saugumo politikos srityje, paverčia konservatorių priešrinkimines deklaracijas nelabai įtikinamomis. Pavyzdžiui, niekuo nepateisinamas gynybos ir užsienio politikos finansavimo sumažinimas 2008-2012 m. Jei tai būtų atsitikę socialdemokratų, o ne konservatorių valdymo laikais, neabejotinai minėtų autorių būtume išvadinti išdavikais, parsidavėliais Rusijai ir ne mažiau.
Ką šiandien veiktume, pavyzdžiui, neseniai vykusiame NATO viršūnių susitikime Varšuvoje su 0,78 nuo BVP gynybos biudžetu, koks buvo konservatorių valdymo metu, sunku net įsivaizduoti. Ne mažesnė žala padaryta ir užsienio reikalų bei diplomatijos finansavime. „Užsienio politika – priešakinė Lietuvos valstybingumo linija“ – teigia minėti autoriai. Su tuo sunku nesutikti. Tačiau ar buvęs užsienio reikalų ministras to nežinojo, būdamas Vyriausybėje, kuri iki pat minimumo sumažino biudžetą, o tuo pačiu ir diplomatinius gebėjimus, palikdamas Lietuvos atstovybes užsienyje faktiškai ant bado dietos?
Socialdemokratai, suprasdami užsienio ir saugumo politikos konsensuso būtinumą ir inicijavo šalies politinių partijų susitarimą dėl gynybos biudžeto, ką palaikė ir šalies vadovė. Nors galėjo pasielgti „konservatoriškai“ ir prisiimti nuopelnus tik sau.
Todėl grįžtu prie esmės – politinių partijų konsensuso užsienio politikos ir saugumo klausimais. Neturi ir negali būti ši politika tik partinė, joje reikalingas visų šalies politinių jėgų indėlis, taip pat remiama daugumos visuomenės.
Anot TSPMI profesoriaus R.Vilpišausko, būtina dar ir „stiprinti politikų bei Lietuvos gyventojų sutarimą, kad svarbu patiems prisidėti prie savo ir kitų šalių problemų sprendimo“. (Žr. R.Vilpišauskas „Europa ugnies apsuptyje“) Be aiškaus sutarimo tarp pagrindinių šalies politinių jėgų, vargiai galime tikėtis ir visuomenės palaikymo šalies užsienio politikai, kuri neabejotinai susidurs su vis sunkesniais šio laikmečio iššūkiais.
Ir be užsienio bei saugumo politikos partijos turi platų politinės konkurencijos lauką, kuriame gali išnaudoti ir savo ideologinį potencialą, reklamuoti vertybes, stengiantis pritraukti rinkėją. Nors ir kitose srityse, pavyzdžiui, socialinėje ir net ekonominėje, ypač jei skandinavai mums pavyzdys, pasiektume daugiau sutardami, o ne susipriešinę. Tačiau užsienio bei saugumo politikos įtraukimas į šį partinės kovos lauką ne tik susilpnintų Lietuvos balsą išorėje, tačiau pasitarnautų, visų pirma, kaip jau minėjau, mūsų oponentams.
Taip, partijos gali turėti skirtumų ir visuomet turės, tačiau po diskusijų galiausiai būtinas sutarimas dėl strateginių krypčių, kas iš tikrųjų ir yra mūsų užsienio ir saugumo politikos tvirtybė bei ligšiolinės sėkmės pagrindas.
Gediminas Kirkilas yra Seimo vicepirmininkas, Lietuvos premjeras 2006-2008 m., LSDP vicepimirninkas
