Šiandien visose demokratinėse pasaulio valstybėse vyksta daug įvairių diskusijų žmogaus teisių klausimais. Deja, dėl atsigavusio nacionalizmo ir tebekylančio dešiniojo ekstremizmo dabar neretai abejojama žmogaus teisėmis ir ypatingai tam tikrų žmogaus teisių poreikiu: imigrantų ir etninių mažumų, vaikų, moterų ar LGTB+.
Tokios diskusijos neaplenkia ir Lietuvos. Kaip rodo visuomenės nuomonių apklausos, lietuviams tebėra sunku morališkai priimti ne tik imigrantus iš trečiųjų šalių, bet ir vietines tautines mažumas, kurios Lietuvoje gyvena šimtmečius: žydus, romus, lenkus.
Vėl keliamas abortų draudimo klausimas, siekiama apriboti moterų lytines ir reprodukcines teises. Toliau politikai aktyviai priešinasi Stambulo konvencijos ratifikavimui, nors jis padėtų teisinį pagrindą nuo smurto šeimoje nukentėjusių moterų apsaugai. Lietuvoje neegzistuoja lyties keitimo procedūra bei kitaip nėra užtikrinamos elementarios translyčių ir kitų LGTB+ asmenų teisės.
1937 metais austrų žurnalistas ir rašytojas Džozefas Rofas savo esė „Amžinieji žydai“, kurioje, beje, rašoma apie iš Baltijos šalių, Lenkijos ir Rusijos į Vakarus po Pirmojo pasaulinio karo traukusius žydus, retoriškai klausė: „Kodėl tada Europos valstybės tvirtina turinčios teisę skleisti civilizaciją ir papročius į kitus kontinentus? Kodėl ne į pačią Europą?“.
Jei kai kurių žmogaus teisių poreikiu abejojama demokratinėse valstybėse, net tose, kurios yra liberalios demokratijos lopšys – JAV, Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje, kaip tas teises mes perduosime gležnoms demokratijoms: Ukrainai, Moldovai, Gruzijai ar buvusios Jugoslavijos respublikoms? Kaip tada mes žmogaus teises skleisime autoritariniams režimams ar diktatūroms?
Kaip rodo visuomenės nuomonių apklausos, lietuviams tebėra sunku morališkai priimti ne tik imigrantus iš trečiųjų šalių, bet ir vietines tautines mažumas.
Dar prieš pirmąjį Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos (ES) Tarybai 2013 metų antrąjį pusmetį ne kartą kalbėjau apie tai, kad, jei skleidžiame žmogaus teises ir demokratiją į Rytų partnerystės ir kitas posovietines šalis, o tai reiškia, kad žmogaus teisių politika yra Lietuvos užsienio politikos dalis, privalome užtikrinti, kad visos ir visų žmogaus teisės būtų gerbiamos ir užtikrinamos Lietuvoje.
2015 metais tuometinis teisingumo ministras Juozas Bernatonis inicijavo nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Lietuvoje. Deja, jis nebuvo tada pasirašytas.
Toks susitarimas Lietuvai yra labai reikalingas. Jo turinys turėtų būti pakankamai išsamus ir apimti visų žmonių ir visas žmonių teises, kurios yra įtvirtintos pagrindiniuose tarptautiniuose žmogaus teisių ir laisvių dokumentuose: ne tik bendruose, kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, bet ir specifiniuose, kaip Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje ar toje pačioje Stambulo konvencijoje dėl kovos su smurtu prieš moteris.
Suprantu, kad, artėjant naujiems Seimo rinkimams, yra nerealistiška, kad susitarimas dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Lietuvoje būtų pasirašytas dar šiame Seime atstovaujamų politinių partijų. Tačiau toks susitarimas galėtų tapti politinė platforma būtent artėjančių Seimo rinkimų diskusijoms tarp politinių partijų.
Kaip politikas visada nuosekliai pasisakiau ir pasisakau žmogaus teises: už lyčių lygybę ir moterų teises, už kovą su smurtu prieš moteris, už vaikų, neįgaliųjų, LGTB+ teises. Taip pat visuomet siekiau ir siekiu apginti Lietuvos tautinių mažumų teises: griežtai smerkiu bet kokį antisemitizmą, palaikau asmenvardžių rašybą lotyniškais rašmenimis.
Toks susitarimas galėtų tapti politinė platforma būtent artėjančių Seimo rinkimų diskusijoms tarp politinių partijų.
Pabaigai noriu nuoširdžiai pasveikinti Lietuvos žmogaus teisių ir kitas nevyriausybines organizacijas (NVO) už drąsą ginant žmogaus teises ir stiprinant jų apsaugą Lietuvoje. Čia mūsų NVO vaidina ypatingai svarbų vaidmenį – be jų indėlio žmogaus teisių situacija Lietuvoje būtų žymiai prastesnė.
Jos tokiu būdu itin reikšmingai prisideda prie Lietuvos užsienio politikos ir šalies tarptautinio prestižo. Ypač reikia padėkoti mūsų NVO už tai, kad jos gvildena ir sprendžia problemas, liečiančias žmones, kurie mūsų valstybėje dažnai yra diskriminuojami arba gyvena užribyje.
Deja, nemažai mūsų politikų dar nenori kalbėti apie šias jautrias žmogaus teisių temas arba dar blogiau – jie deda pastangas, kad žmogaus teisės būtų pažeidžiamos, skatina įvairią diskriminaciją mūsų visuomenėje. Tačiau kuo daugiau diskutuosime apie žmogaus teises, įskaitant pažeidžiamų visuomenės narių ar grupių teises, tuo mažiau liks socialinės atskirties Lietuvos valstybėje.
Todėl kviečiu mūsų NVO daryti dar didesnį spaudimą dėl geresnės žmogaus teisių apsaugos Lietuvoje mums, politikams, ir politinėms partijoms.
Gediminas Kirkilas yra Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininkas. Komentaras parengtas, remiantis G.Kirkilo sveikinimo kalba, pasakyta Nacionaliniame žmogaus teisių forume gruodžio 10 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
