Iš tikrųjų R.Juknevičienė savo komentare „Rūpestis dėl gynybos“ gana pagrįstai reikalauja „aiškumo dėl ateities“, kariuomenei reikia planuoti savo pajėgumus, įsigijimus ir pan. Tačiau vėl iškyla klausimas, tai kodėl, visa tai suprasdami ir net iškėlę į savo programinius prioritetus, konservatoriai, balsuodami prieš kitų metų biudžetą, tuo pačiu nepritarė ir 2% nuo BVP krašto gynybai? Juk nepriėmus biudžeto, kaip žinia, tektų dirbti viena dvyliktąja nuo šių metų, o tai reikštų, dar įvertinus šalies BVP augimą, jog Lietuva ne tik nesilaikytų savo įsipareigojimų NATO, bet ir pablogintų situaciją, lyginant su šiais metais. T.y. žengtų žingsnį atgal.
Dar daugiau – jie, opozicinės partijos, tokiu savo balsavimu taip pat, akivaizdu, neįvykdė ir savo pačių įsipareigojimų, kuriuos pasirašė 2014 metais visos šalies politinės partijos. Ar tuo jie nemenkina ir šiaip sunkiai mūsų politinėje padangėje pasiekimą konsensusą ir bent jau šiokį tokį pasitikėjimą gynybos ir saugumo politikos srityje?
Tenka vėl priminti, o kodėl 2014 metais politinėms partijoms teko šį susitarimą pasirašyti. Ogi, visų pirma, todėl, kad konservatorių – liberalų valdžios laikais krašto gynybos biudžetas buvo nustekentas iki neįtikėtinai neatsakingo lygio: 2009 metais 1,08% nuo BVP, 2010 metais jau 0,88, 2011 metais jau tik 0,80, o 2012 dar mažiau – 0,78% nuo BVP. Ar galime turėti kažkokį konservatorių neva reikalaujamą „aiškumą dėl ateities“, jei konservatoriai su liberalais vėl atsidurtų valdžioje?
Jie, aišku, teisinsis finansine krize, į kurią pateko visos šalys ir Lietuva nebuvo išimtis. Tačiau, pavyzdžiui, Estija, kurios bendrasis ūkio nuosmukis buvo toks pat, kaip Lietuvos, būtent jau 2010 metais labai toliaregiškai pasiekė 2% nuo BVP ir, aišku, tik dėl to turėjo daug politinių dividendų tarp NATO.
Tame pačiame komentare R.Juknevičienė teigia, jog būtina susitarti, „kad gynybos biudžetas nebebus priešinamas su kitomis sritimis, nes taip tik padedame priešiškai propagandai“. Su tuo galima sutikti. Tačiau ar tai daro ne ta pati konservatorių – liberalų ir socdemų opozicija? Juk jei įvykdyti visus populistinius opozicijos reikalavimus, svarstant biudžetą, tuomet 2% krašto gynybai reikėtų ne tik pamiršti, bet turėti kažką panašaus į konservatorių – liberalų valdžios laikų visiškai neatitinkantį NATO standartų?
Nepritarę šių metų, (taip pat ir gynybos, pabrėžiu) biudžetui, konservatoriai net nerausdami sako, jog 2% nuo BVP „yra ne lubos, o grindys, nuo kurių galime atsispirti“. Žodžiai gražūs ir labai net patriotiški, o veiksmai? O veiksmai – priešingi. Rūpestis dėl gynybos, pasirodo, pagal konservatorius galimas tik tuomet, kai kitos partijos valdžioje?
„Rūpestyje dėl gynybos“ R.Juknevičienė taip pat teigia, jog reikia keisti gynybos biudžeto planavimo principus. Esą biudžetas turi būti toks, kokio reikalauja grėsmės. Ar konservatoriai su liberalais taip ir darė? O gal 2008–2012 metais buvo tik 0,78% nuo BVP vertos lygio grėsmės?
Galvoju, jog pasirašant naują susitarimą tarp visų šalies politinių partijų, privalome pareikalauti ir atsakomybės bei atskaitomybės, kaip įsipareigojusios politinės jėgos tuos įsipareigojimus vykdo, o ypač svarstant biudžetą. Juk apart biudžeto, visa kita tik žodžiai ir politinės spekuliacijos apie rūpesčius, naujus planavimo principus, „aiškumą dėl ateities“ ir pan.
Tikrasis rūpestis dėl šalies saugumo ir gynybos yra konkretūs veiksmai bei sprendimai. Jie dabartinėje socialinėje bei ekonominėje situacijoje yra tikrai nelengvi, populistinių pagundų visuomet, deja, daugiau nei tikros atsakomybės. Ne žodinės, bet veiksmų.
Gediminas Kirkilas yra Seimo Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos narys.
