Gediminas Kirkilas: Opozicijai trūksta teisių, arba Ką atšauks konservatorių lyderis

Nepaisant desperatiškų opozicijos pastangų sužlugdyti Vyriausybės numatytas reformas, o po to teigti, jog reformos nedaromos, Seimas joms pritarė, Prezidentė Dalia Grybauskaitė įstatymus pasirašė. Opozicija, daugiausia konservatoriai ir paluckininkai, suskato šaukti, esą opozicijos teisės pažeidžiamos, demokratijos nėra, jie visur skųsis, kreipsis net į tarptautines organizacijas.
Gediminas Kirkilas
Gediminas Kirkilas / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Tiesą sakant, nieko ypatingai naujo, nes konservatoriai jau prieš beveik ketvirtį amžiaus tokią „tradiciją“ pradėjo, pasiskundę Jungtinės Karalystės parlamentui, esą Lietuva išsirinko ne tokį Seimą, ne tą Prezidentą, „ suka atgal į Sovietų Sąjungą“, kurios jau nė nebuvo ir pan.

Ypač juokingas ir visiškai neatitinkantis realybės teiginys, esą sprendimai buvo priimti kažkokiu „buldozeriu“, kai valdančioji koalicija šiame Seime de facto net neturi aiškios daugumos...

Todėl polemizuojant, ypač su konservatoriais, būtina remtis faktais. Ar tikrai opozicija neturi pakankamai teisių ir jos teisės yra paminamos? O dar vienas klausimas, kuris ir yra ko gero svarbiausias – ar tomis teisėmis opozicija tinkamai pasinaudoja?

Jei pažvelgtume bent jau į formaliąją pusę, opozicija šiame Seime turi visas teises, kurios būdingos demokratinių šalių parlamentams. Opozicija vadovauja Seimo Audito komitetui bei Antikorupcijos komisijai, t.y. pagrindinėms parlamento kontrolę užtikrinančioms struktūroms. Jie turi beveik visuose kituose komitetuose pirmininko pavaduotojus, pavyzdžiui, Europos reikalų komitete net tris iš šešių.

Opozicinės partijos Seime turi teisę ir periodiškai rengia posėdžius su savo darbotvarke, nors kol kas ir plika akimi matoma, kad jose nieko konceptualaus ar realiai alternatyvaus Vyriausybei pasiūlyta nebuvo. Opozicinės frakcijos ir jų lyderiai pirmiausia klausinėja kiekvieną ketvirtadienį Vyriausybės valandos metu, gali kiekvieną savaitę raštu paklausti ministrų ar kitų pareigūnų ir pastarieji privalo argumentuotai atsakyti į klausimus Seimo posėdyje.

Taigi, jeigu opozicijai dar trūksta teisių ir dėl to jie ketina skųstis užsieniui, t.y. dar sykį patvirtinti Rusijos propagandinį teiginį, jog Lietuva – nedemokratiška šalis, jie turi ir tokią teisę. Tačiau keistoka šiuo atveju, kad opozicija nepasinaudoja dar viena Seimo statute įtvirtinta teise. Jie kažkodėl nesugeba išsirinkti opozicijos lyderio...

Seimo opozicijos lyderis tikrai galėtų gerokai sustiprinti opozicijos balsą bei įtaką. Jau vien todėl, kad turi teisę kalbėti parlamento diskusijoje be eilės, kaip ir Prezidentas, Seimo pirmininkas ar Ministras Pirmininkas. Jis gali siūlyti Seimo nutarimus, Seimui pritarus ir įstatymus, svarstyti skubos tvarka.

Seimo opozicijos lyderis taip pat tampa Seimo valdybos nariu, jo statusas iš esmės prilygsta Seimo pirmininko pavaduotojui (priminsiu, jog šiuo metu opozicija turi vieną pirmininko pavaduotoją). Ar šios teisės yra per mažos? Ir kodėl, jei opozicija teigia, jog jiems trūksta teisių, jomis dar ir esančiomis nepasinaudoja?

Čia, matyt, yra keletas priežasčių. Pirmoji, didžiausios opozicinės konservatorių frakcijos lyderio G.Landsbergio nesugebėjimas sutarti su kitomis – liberalais ir paluckininkais, nes vieniems konservatoriams dar trūktų balsų. Antroji ir gal pagrindinė – opoziciniai konservatorių partneriai, jau minėti liberalai ir socdemai, greičiausiai nemato jo asmenyje tinkamo opozicijos lyderio.

Taigi, jeigu opozicijai dar trūksta teisių ir dėl to jie ketina skųstis užsieniui, t.y. dar sykį patvirtinti Rusijos propagandinį teiginį, jog Lietuva – nedemokratiška šalis, jie turi ir tokią teisę.

Tačiau net ir šiuo atveju jau yra išeitis išmėginta 2008-2012 m. Seime, kai trys opozicinės socialdemokratų, darbiečių ir tvarkiečių frakcijos sutarė dėl opozicijos lyderio rotacijos būdu kas pusmetį.

Bet kuriuo atveju, įvertinus minėtas aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti, jog opozicijos teisės šiame Seime yra paminamos. Giluminė tokios situacijos priežastis yra ta, jog dabartinė opozicija nenusiteikusi veikti konstruktyviai, o tik kritikuoja Vyriausybės ir valdančiosios koalicijos reformas, nepasiūlydama jokių realesnių alternatyvų, kaip derėtų normaliai europietiškai opozicijai. Tokią nekonstruktyvią opozicijos veiklą kritikuoja ir politologai, ir net dešinieji komentatoriai, todėl ji ir mėgina skųstis, jog esą trūksta teisių, jos paminamos ir pan.

Negalėdami, pavyzdžiui, tiesiogiai kritikuoti vaiko pinigų padidinimo, mokytojų, gydytojų atlyginimo bei pensijų augimo, darbo apmokestinimo naštos mažinimo, nes supranta, jog tai būtų nepopuliaru, opozicionieriai pradėjo, anot finansų ministro V. Šapokos, leisti „fake news“. Jie teigė, jog priimta mokesčių reforma atvers „milijardines skyles biudžete“ ir pan.

Preliminarus finansų ministerijos biudžetas liudija visiškai priešingai – kitais metais pagal Stabilumo programą bus 0,6% nuo BVP perteklius. Tai siektų beveik 300 mln. eurų – tokio viešųjų finansų pertekliaus Lietuva dar neturėjo, o ypač konservatorių valdymo laikais.

Ekonomikos bei pramonės augimas, geresnis biudžeto surinkimas, šešėlinės ekonomikos mažinimas, darbo užmokesčio augimas leido mažinti darbo apmokestinimą ir dar padidinti žmonių pajamas. Būtent dėl pastarojo meto atliktų reformų buvome pakviesti ir priimti į EBPO. Opozicijai, tokiai, kokia šiandien yra, ir pagal jų supratimą, tai labai nenaudinga, nes mažina jų galimybes artėjančiuose rinkimuose. Todėl jie viską stengiasi sumenkinti ar paskandinti propagandiniame triukšme.

Tačiau svarbiausia yra tai, jog opozicija nepasiūlo rinkėjams jokios realios alternatyvos. O juk tai ir yra pagrindinė opozicijos prerogatyva. Trukdymas priimti sprendimus, naudojantis procedūromis, keliant propagandinį triukšmą, kaltinant visus išdavystėmis, verkšlenant dėl neva pažeidžiamų opozicijos teisių – nėra alternatyva. Ir jau visiškai paaugliška bravūra kvepiantis G.Landsbergio pažadas, esą jie, konservatoriai, atšauks visus šios valdančiosios daugumos ir Vyriausybės sprendimus, tik paliudija opozicijos desperaciją.

Įdomu būtų sužinoti, ką būtent ruošiasi atšaukti G.Landsbergis: gal 2% nuo BVP gynybos finansavimą, nes konservatorių valdymo laikais tebuvo 0,8%?

O gal didinamus vaiko pinigus, paramą jaunoms šeimoms, padidintas pensijas, kaip tai buvo padaryta taip pat jų valdymo metu 2008-2012 metais, prisidengus krize, užtat brangiausiai skolinantis, nors tuomet buvo galima keliskart pigiau? O gal, paluckininkams pritarus, atšauks realiai pirmą kartą įvestus progresinius mokesčius?

Skandinavijos šalių, į kurias mes orientuojamės, patirtis rodo, jog kairiųjų ir dešiniųjų keitimasis valdžioje jokiu būdu nesuponuoja kokio nors ankstesnių Vyriausybių sprendimų atšaukimo. Toks elgesys, būdingas nebrandžioms demokratijoms, galiausiai švaisto tautos resursus, trukdo realizuoti tęstinius valstybės projektus, kaip jau Lietuvoje yra atsitikę ne kartą, ypač energetikos srityje. Ir priešingai – protingas tęstinumas, neprarandant savo politinės jėgos ideologinio identiteto ir yra Skandinavijos šalių sėkmės raktas.

Tam dar reikia daugelio dalykų, nes, jei mes turime politines jėgas, kurios tariasi, jog tik jos myli Lietuvą, tik jos žino ką ir kaip daryti, visi kiti tik ir galvoja, kaip tą Lietuvą išduoti, vargu ar skandinaviškas tęstinumas bei politinė kultūra kol kas yra įmanomi mūsų politinėje padangėje. Bent jau artimiausiu metu.

Gediminas Kirkilas yra Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis