Vasario 10 d. ES Užsienio reikalų tarybos išvada, kad ES Asociacijos sutartis su Ukraina nėra galutinis tikslas, praskaidrino gana slogią Ukrainą supusią atmosferą. Tačiau, deja, praėjus vos šiek tiek daugiau nei savaitei, situacija virto tikrai dramatiška: aukos skaičiuojamos dešimtimis, o tai, kad jų yra ir tarp policijos pajėgų, yrai ženklas, jog dešinieji radikalai iš opozicijos naudoja smurtinius metodus, ne visi protestuotojai yra pakankamai drausmingi ir suvokiantys, kaip tinkamai elgtis, nestinga surežisuotų provokacijų.
Be suderinto ES ir JAV veikimo, be Ukrainos konsoliduotos demokratinės opozicijos ir priešlaikinių prezidento rinkimų tebeaštrėjanti krizė Ukrainoje gali užsitęsti ilgą laiką, o tebeatrodanti laikina vidinė destabilizacija gali virsti nuolatine – naktis iš antradienio į trečiadienį tai akivaizdžiai įrodė.
Be suderinto ES ir JAV veikimo, be Ukrainos konsoliduotos demokratinės opozicijos ir priešlaikinių prezidento rinkimų tebeaštrėjanti krizė Ukrainoje gali užsitęsti ilgą laiką, o tebeatrodanti laikina vidinė destabilizacija gali virsti nuolatine
Manau, kad dabar viskas priklauso nuo to, kaip rafinuotai demokratinės pasaulio jėgos sugebės sužaisti tiek su Rusija, tiek su margu Ukrainos politiniu elitu, tiek tarpusavy, ir išvesti šią valstybę iš aklavietės. Vien menamo ES pažado dėl Ukrainos ES narystės perspektyvos neužteks – reikia ir koordinuotų, griežtesnių ES ir JAV veiksmų, pavyzdžiui, sankcijų Ukrainos valdžios ir verslo elitui, aiškių ženklų, kad iš Ukrainos tikimasi demokratinių ir ekonominių reformų.
Būtent išorinių jėgų – šiuo atveju, daugiausia ES, JAV ir Rusijos - poveikis Ukrainos politiniam elitui (tiek prezidento V.Janukovyčiaus valdžiai, tiek heterogeninei jos opozicijai) bus lemiamas krizės išdavoms.
Nuo 2010 metų V.Janukovyčiui pavyko savo rankose konsoliduoti politinę ir ekonominę galią. Tai jis padarė kartu su sūnumi Oleksandru savo šeimą paversdamas mega oligarchais bei politiškai nusilpnindamas arba neutralizuodamas daugelį vietinių didžiųjų oligarchų, kurių valdomi verslo sektoriai, daugiausia sunkiosios pramonės, yra priklausomi nuo valstybės reguliavimo, taigi, ir malonės.
Akivaizdu, kaip jau buvo pademonstruota Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikime lapkričio pabaigoje, kad V.Janukovyčius gins savo verslo ir politikos interesus kaip kietas ir godus derybininkas. Skrupulų jis čia neturi, ypač po to, kai jam pavyko atsitiesti po pralaimėjimo per Oranžinę revoliuciją. Jis rimtai derėsis tik su tais, kurie jam pasiūlys tikrai naudingą sandėrį. Labiau tikėtina, kad tai bus Rusija arba derėsis jis tik dėl pačių derybų. Todėl ES ir JAV turi išbandyti, kiek veiksmingos jų sankcijos ir spaudimas dėl priešlaikinių rinkimų.
Ir V.Janukovyčiui, ir Rusijai dabartinis krizinis status quo Kijeve yra palankesnis nei Ukrainos opozicijai ar JAV ir ES. Tai įrodo vien tas faktas, kad per tris mėnesius besitęsiančią krizę taip ir nepavyko pasiekti persilaužimo, kurio buvo tikimasi netrukus po to, kai V.Janukovyčius atsisakė pasirašyti Ukrainos ES Asociacijos sutartį.
Papildomai tiek JAV, tiek ES V.Janukovyčių turi toliau „klibinti“ per Ukrainos opoziciją. Tačiau Ukrainos opozicija nėra vieninga ir tik demokratinė ir tik proeuropietiška. Ją iš dalies diskredituoja radikalios dešiniosios jėgos – nacionalistinė „Svoboda“ su Olehu Tiahnyboku, neigiančiu savo partijos antisemitizmą ir ksenofobiją, priešakyje, ar ypač radikalus vadinamojo „Dešiniojo sektoriaus“ judėjimas.
Tuo tarpu JAV ir ES bent jau dabar rodo didesnį palankumą ne tiems patiems demokratinės opozicijos lyderiams. Iš nutekintų JAV diplomatų pokalbių galima spėti, kad JAV, Šaltojo karo metu globojusi Vakarų Europą ir tebesijaučianti „vyresniąja seserimi“, kuri tiesiog privalo paimti vadžias į savo rankas, pradeda nekantrauti ir nori kuo greičiau veiksmingai išspręsti situaciją. Amerikiečiai taip pat nori būti labiau užtikrinti savo politikos rezultatais. Dėl to jie, regis, gali būti pasiruošę daugiau bendradarbiauti su JTO nei ES.
JAV diplomatai labiau linkę dirbti su parlamentinės „Tėvynės“ partijos lyderiu Arsenijumi Jaceniuku, artimu Julijos Tymošenko bendražygiu, jaunu, vos 39 metų, kuris jau spėjo pabūti užsienio reikalų ministru,ir centrinio banko valdytoju pavaduotoju bei atmesti V.Janukovyčiaus pasiūlymą tapti premjeru. Amerikiečiai vertina jo patirtį ekonomikoje ir valdžioje.
Tuo tarpu sunkiasvorį pasaulio bokso čempioną Vitalijų Klyčko jie, regis, laiko kur kas lengvesnio svorio politikoje, nepaisant to, kad jis nuosekliai, kaip ir A.Jaceniukas, pasisako už Ukrainos europinę integraciją ir kovą su korupcija. Taigi, būtent A.Jaceniukui numatytas opoziciją telkiančiojo vaidmuo, o V.Klyčko ir kitiems – tik antrinis, labiau kaip palaikančios komandos, su kuo jie turėtų (jei) susitaikyti.
Būtinos bendros ES ir JAV politinės pajėgos, išsirenkant vieną aiškų demokratinės opozicijos lyderį ir jį palaikant.
ES dėl savo politikos prigimties negali sau leisti būti tokia ryžtinga. Be to, ES Vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton yra sulaukusi kritikos dėl savo vangumo. Dėl to jai gali nepavykti sutelkti Ukrainos opozicijos į konsoliduotą jėgą. V.Klyčko ir A.Jaceniukas vadovaujasi tomis pačiomis vertybėmis, tačiau vis dėlto galiausiai jie yra politiniai konkurentai, ir vienas iš jų turės bent laikinai nusileisti Ukrainos vardan. Todėl čia ir būtinos bendros ES ir JAV politinės pajėgos, išsirenkant vieną aiškų demokratinės opozicijos lyderį ir jį palaikant.
Esu įsitikinęs, kad būtent Ukrainos demokratinės opozicijos konsolidacijos lygis gali turėti lemiamą reikšmę naujos oranžinės revoliucijos, jei demokratinėms pasaulio jėgoms pavyks ją „prastumti“, sėkmei. Jei opozicija, virtusi pozicija, nesugebės pasiekti aiškaus politinio konsensuso dėl demokratinių politinių ir ekonominių reformų krypties bei europinės integracijos, net ir nauja oranžinė revoliucija nebus tvari, kaip tai buvo ir po 2004-ųjų.
Tačiau, pirmiausia, žinoma reikia sulaukti tos revoliucijos, kurios taip tikėjomės po Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikimo, o tiksliau ją išsiderėti – ES, JAV ir Ukrainos valdžiai ir opozicijai. JAV, ES ir JTO dabar geriau dirbti kartu, siekiant demokratinio pokyčio Ukrainoje. Tam svarbiausia – aiškūs ženklai V.Janukovyčiui dėl būtinų reformų ir demokratinės opozicijos konsolidacija. Galbūt JAV yra labiau pajėgi įgyvendinti staigius pokyčius, bet juos išlaikyti šiuo atveju teks jau patiems europiečiams, t.y., ES.
Tačiau šiandien pats svarbiausias žingsnis – pastūmėti Ukrainą priešlaikinių demokratinių prezidento rinkimų link.
Gediminas Kirkilas yra Seimo pirmininko pavaduotojas ir Europos reikalų komiteto pirmininkas
