Daugelis nusiteikę pesimistiškai ir kritiškai dėl to, kuo Europos Sąjunga tapo šiandien ir kuo ji gali virsti ar kas gali iš jos likti rytoj. Ne tik politikai, bet ir pasaulio žiniasklaida. „The Guardian“ baiminasi, kad dėl Brexito ES ateitis atsiduria dideliame pavojuje. „The Economist“ nuolat nerimauja dėl to, kad ES lyderės pačios neapsisprendusios dėl Europos ateities vizijos. „The New York Times“ priekaištauja ES dėl nesugebėjimo spręsti tokių esminių problemų, kaip užsitęsusi ekonominė stagnacija ar milžiniškas jaunimo nedarbas, ar dėl to, kad per tuos dešimtmečius ES vis tiek nepavyko pakankamai suartinti Europos visuomenių...
Ar įmanoma tokiame vyraujančio euro pesimizmo kontekste būti kritiškais, bet pozityviais ir optimistais? Esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad taip. Negana to, tai yra labai svarbu – toks požiūris. Šiandien galima drąsiai kritikuoti (ir tai tapo labai populiaru) tai, kuo šiandien tapo ES, be abejonės, kritikuoti, kad ji nesusitvarko su daugybę problemų, galima, juk niekas nedraudžia, netgi tiesiog juoktis ir šaipytis iš ES nesėkmių.
Mano giliu įsitikinimu, nemaža dalis to perdėto kritiškumo ir net negatyvumo tebekyla iš per didelio komforto – (nepaisant visko) taikos, stabilumo ir saugumo – jausmo.
Mano giliu įsitikinimu, nemaža dalis to perdėto kritiškumo ir net negatyvumo tebekyla iš per didelio komforto – (nepaisant visko) taikos, stabilumo ir saugumo – jausmo, kurį Europos integracijos projekte dalyvaujančių valstybių elitams ir visuomenėms tebeteikia Europos Sąjunga.
Senbuvės narės tiek priprato prie ES, kad laiko ją ir tai, ką ji garantuoja, savaime suprantamu dalyku. (Kaip bebūtų paradoksalu, manau, Didžioji Britanija irgi išstoja dėl to komforto, nes gali sau tai leisti). Naujokės, kaip pokomunistinės valstybės, kurias įstojimas į Sąjungą 2004-2006 metais išvadavo iš daugybės istorinių kompleksų, tiek spėjo priprasti prie ES, kad ją ir tai, ką ji garantuoja, jau irgi laiko duotybe.
Šių metų kovo 25 d. sukanka 60 metų Romos sutarčiai. Tai pačiai sutarčiai, kuria 1957 m. Prancūzija, Vokietija, Italija ir trys Beniliukso valstybės įsteigė Europos Ekonominę Bendriją, pradėjusią veikti 1958-ais ir tapusią Europos Sąjungos, sukurtos 1992 metais jau pagal Mastrichto sutartį, pirmtake. Tarp Europos tėvų – iškilusis prancūzų diplomatas ir ekonomistas Jeannas Monnet bei tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas, kurio vadovaujamoje ministerijoje dirbo ir Vilniaus Jono Basanavičiaus gatvėje augęs rašytojas Romainas Gary. Unikalios Romos sutarties sukakties proga vasario 17 d. Seime vyks konferencija.
Už Europos Ekonominę Bendriją esu vyresnis keleriais metais, bet esu vienmetis su Europos anglių ir plieno bendrija, įkurta 1951 metais Paryžiuje. Jos pirminis siekis buvo suartinti pirmiausia Vakarų Vokietiją ir Prancūziją, jų pramonės šakas, ypatingai karines, kad būtų pašalinta bet kokia karo įsiplieskimo tarp dviejų Antrojo pasaulinio karo priešininkių galimybė. Fundamentalūs Romos sutarties tikslai buvo panašūs: Europos valstybių ekonomikos atstatymas, karo prevencija ir ilgalaikės taikos užtikrinimas.
Jau prasidėjusio Šaltojo karo kontekste nuo pat pradžių akivaizdžiai sėkmingo Europos integracijos projekto sukūrimas Antrojo pasaulinio karo vis dar nualintoje Europoje, fizinio ir emocinio skausmo, skurdo ir kitų nelaimių iškankintose europiečių širdyse buvo tikras stebuklas, suteikęs žmonėms taiką ir galimybę pradėti normalų ir sotų gyvenimą demokratinėse visuomenėse.
Per kelias kartas tai virto tiesiog kasdienybe ir savaime suprantamu dalyku: taika, stabilumas, saugumas (netgi nepaisant „Islamo valstybės“ ir kitų tarptautinio terorizmo grėsmių, Europa išlieka palyginus saugi vieta gyventi), gerovė, lygios galimybės... Tas komfortas...
Europos Sąjunga šiandien netapo tuščiu ir pasmerktu pražūčiai projektu. Jis iki šiol garantuoja europiečiams labai daug, ne pirmą kartą pasikartosiu – taiką, stabilumą, saugumą. Taip, su kariniu ir atgrasomuoju NATO užnugariu, bet NATO užnugaris demokratinei Europai buvo garantuotas nuo 1949 metų, visada, ir pačiais geriausiais ES laikais.
Dažnai tiesiog pamirštamas Europos Sąjungos sukūrimo pagrindas, padėtas Romos sutartyje – išvengti karo ir užtikrinti ilgalaikę taiką, ir, pabrėšiu, sėkmingai sukurtas ir išlaikomas. ES iki šiol tebetarnauja taikos tikslui. Tai dažnai pamiršta ES kritikai, nors taika ir pati Europos Sąjunga neturi būti laikoma savaime suprantamu dalyku ar duotybe.
Mes Lietuvoje nerimaujame dėl Rusijos grėsmės. Mes nežinome ateities. Nežinome, kokia bus naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo realiai vykdoma užsienio politika Rusijos ir Baltijos valstybių atžvilgiu. Mes nežinome ir Europos Sąjungos ateities.
Tai, kas tikrai nekelia jokių abejonių, yra tai, kad Europos Sąjunga neišvengiamai keisis ir keisis taip, kaip sunku numatyti ar prognozuoti. Po Brexito, kurį, deja, neabejotinai (ir neatidėliodami iki JK premjerės Theresos May savo Vyriausybei duoto kovo 31 d. termino pradėti realų Brexitą,) palaimins Jungtinės Karalystės Bendruomenių ir Lordų rūmai, Europos Sąjungoje įvyks tas lūžis „it really happens“ (tai vis dėlto vyksta), kuris ir pasmerks ES tiems tolimesniems pokyčiams.
Tai, kas tikrai nekelia jokių abejonių, yra tai, kad Europos Sąjunga neišvengiamai keisis ir keisis taip, kaip sunku numatyti ar prognozuoti.
Tačiau tikrai nebūtinai tokiems dramatiškiems, kokius įsivaizduoja nuoširdūs euro skeptikai ar melancholiškai nusiteikę euro entuziastai. Staigaus domino efekto nebus: įgalinus dabar jau Lisabonos sutarties (kurią turėjau didelės garbės pasirašyti kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi 2007 m. gruodžio 13 d. Portugalijos sostinėje) 50 straipsnio dėl pasitraukimo iš ES veikimą, prie ES išėjimo tikrai nesusispies Nyderlandai, Lenkija, Vengrija ar Prancūzija.
Netikėtumų bus daug. Vis dėlto, istorija mus moko, kad Europos Sąjunga neturėtų žlugti greitai. Ji pasikeis, pavirs į kitokios prigimties Europos valstybių organizaciją, integracija joje taps įvairesnė ir skirtingo laipsnio, daugiausia saugumo sumetimais sustiprės regioninė integracija tarp geopolitiškai artimų valstybių, bet ES tikrai nesubyrės vienu ypu kaip kortų namelis. Imperijos, ypač kuriose autonomijos, demokratijos, materialinės gerovės ir taikos nėra didelis trūkumas, nežlunga žaibiškai – jos iš pradžių tiesiog transformuojasi.
Kai 1957 m. kovo 25 d. šešių Europos valstybių vadovai Romoje turėjo pasirašyti Europos Ekonominę Bendriją įsteigiančią sutartį, vėlavo pačios sutarties teksto spausdinimo darbai. Signatarams pasirašyti buvo pateikti dokumentai, kuriuos sudarė tik gatavi tituliniai viršeliai ir parašams skirti puslapiai, o sutarties dokumentų viduryje buvo tik tušti lapai...
Tačiau Romos sutartis nebuvo tuščia, ir jos signatarai – Prancūzijos Christianas Pineau ir Maurice'as Faure, Vakarų Vokietijos Konradas Adenaueris ir Walteris Hallsteinas, Italijos Antonio Segni ir Gaetano Martino, Belgijos Paulas-Henri Spaakas ir Jeanas-Charles'is Snoy et d'Oppuers, Nyderlandų Josephas Lunsas ir J.Linthorstas Homanas, Liuksemburgo Josephas Bechas ir Lambertas Schausas – de facto nepasirašė tuščios sutarties.
Romos sutartyje buvo taikos ir gerovės pažadas. Artėjant Romos sutarties 60-mečiui, nepamirškime, kad Europos Sąjunga iki šiol šio pažado laikosi. Nepaisant Brexito (ir juo labiau dėl jo).
Galiausiai, nepaisant viso nepasitenkinimo ir nepaliaujamų kritikos strėlių, turime pripažinti, kad daugeliui valstybių, kurios dar yra likusios už ES sienų, Europos Sąjunga tebeišlieka labai patraukus projektas.
Per šiemetinį tradicinį Sniego susitikimą Trakuose sausio viduryje Gruzijos užsienio reikalų ministras Mikheilas Džanelidzė man kalbėjo, kad Gruzijai tapti Europos Sąjungos nare yra ypatingai siektinas dalykas, ir Gruzija savotiškai pavydi Lietuvai šios narystės. Panašiai galvoja ir Ukrainos, ir Albanijos, ir Makedonijos, tos pačios Turkijos ir net Baltarusijos lyderiai. Nepamirškime to.
Gediminas Kirkilas yra Seimo ir LSDP vicepirmininkas, Lietuvos premjeras (2006-2008)
