Mes, šiuo metu kaip pirmininkaujanti ES Tarybai šalis, apie tokio konsensuso būtinumą aiškiname Ukrainai, Moldovai, Gruzijai, kitoms partnerėms ir tai – teisinga. Mes dalijamės savo patirtimi. Kito kelio šioms šalims tiesiog nėra, nes jos veikiamos pačių įvairiausių, mums gerai pažįstamų, išorės veiksnių. Taip buvo ir mūsų bei latvių ir estų integracijos į ES atveju.
Pagaliau be įmanomai plataus vidaus politinio konsensuso šalys – ES partnerės beveik neturi galimybių greitai reformuoti savo ekonomikas, greitai perimti europietiškas vertybes, sėkmingai integruoti ES įstatymus į savo teisės sistemas. Lietuva, kaip ir Latvija su Estija bei kitos Vidurio Europos šalys, elgėsi ir integracijos metu veikė panašiais būdais.
Tačiau šios dienos mūsų situacija yra bloga todėl, kad mes patys tokį konsensusą pamažu prarandame. Negaliu pasakyti, kad visur, visose srityse. Pavyzdžiui, Rytų partnerystės, kaip ir apskritai Lietuvos pirmininkavimo ES atveju, tokį konsensusą ir bendradarbiavimą tarp valdačiųjų ir opozicijos dar išlaikom ir tai ypač svarbu.
Rusijos spaudimo atveju, kuris, kaip pripažįsta daugelis ekspertų su pirmininkavimu susijęs, mes ne tik tokio konsensuso neturim, bet dar ir susipriešinom.
Tačiau, akivaizdu, jog, pavyzdžiui, Rusijos spaudimo atveju, kuris, kaip pripažįsta daugelis ekspertų, su pirmininkavimu susijęs, mes ne tik tokio konsensuso neturim, bet dar ir susipriešinom.
Kodėl? Mano nuomone, yra keletas priežasčių ir pradėsiu kiek iš toliau. Pirmoji – po įstojimo į ES ir NATO, pagrindinės šalies partijos aiškiai nesuformulavo naujų prioritetų. Pavyzdžiui, tradiciją pasirašyti visų partijų susitarimą dėl užsienio ir saugumo politikos prieš 2008 metų Seimo rinkimus kažkodėl blokavo konservatoriai... Nors tokie susitarimai veikė ir buvo efektyvūs dar nuo 2000-jų metų.
Kita priežastis – būtent dėl tokio konsensuso praradimo susiformavo per daug dideli partijų požiūrių skirtumai į kaimynystę, ypač Rusijos atveju. Dar daugiau – dalis šių klausimų jau senokai yra vidaus politinėje darbotvarkėje ir net rinkimų kampanijose. Prasidėjo vadinamos patriotizmo varžybos, atnaujinti kaltinimai vieni kitiems išdavystėmis ir pan.
Kitaip sakant, partijų konsensuso užsienio bei saugumo politikoje visa apimtimi, taip pat ir dėl kaimynystės, deja, neturim. Visa tai atitinkamai veikia ir visas šalies institucijas – jos prarado reikalingą sąveiką, darną, iš čia ir ginčai – kas, už ką ir kodėl atsakingas.
Bent jau išorėje turėtume būti daugiau ar mažiau vieningi ir solidarūs, nes tik tuo atveju mūsų balsas bus stiprus.
Čia ypač pasižymi konservatoriai, pastaruoju metu kone visas šalies vidaus aktualijas aiškinantys Rusijos veiksniu. Net jei tai iš dalies ir teisybė (tačiau tik iš dalies), konsensuso išsaugojimas vis tiek išlieka būtinu. Bent jau išorėje turėtume būti daugiau ar mažiau vieningi ir solidarūs, nes tik tuo atveju mūsų balsas bus stiprus.
Ir priešingai – nedraugiškos šalys, žinodamos mūsų jautrumus, tuo naudosis. Išeina priešingai – susirūpinusieji Rusijos įtaka, kritikuojantys vienas kitą viduje politikai iš tikrųjų silpnina Lietuvos pozicijas išorėje.
Galbūt mes vidaus politinio konsensuso reikšmę užsienio ir saugumo politikos atveju pervertinam? Gal jo ir nereikia? Yra valdančioji dauguma, yra atsakingos institucijos ir pan.? Galime leisti sau prabangą veltui švaistyti jėgas, prarasti įvairių valstybės institucijų sąveikos jėgą? Manau, kad ne, nes ES plėtra yra geopolitinis, labai svarbus ir ilgai truksiantis procesas su įvairiausiomis ir ne visuomet tik pozityviomis pasekmėmis bei iššūkiais.
Kitas klausimas – ar šiandien realu kokį nors konsensusą pasiekti iš naujo? Iš šios dienos pozicijų taip neatrodo. Tačiau siekti būtina, tereikia politinės valios ir vienijančios lyderystės.
Gediminas Kirkilas yra Socialdemokratų partijos frakcijos Seime narys, Seimo pirmininko pavaduotojas
