Agresijos atveju būtų užpulta ne tik Lietuva, bet kartu ir dauguma galingųjų NATO valstybių. Tad galėtume tikėtis Šiaurės Atlanto sutarties kolektyvinės gynybos 5 straipsnio aktyvavimo, dėl kurio suveikimo kildavo abejonių ar nebūsime išduoti dėl pasikartojančio nuolaidžiavimo Rusijai.
Geopolitinio saugumo atsiradimas turėtų aktyvuoti ir investicinius srautus, be kurių neįmanomas persilaužimas šalies ekonomikoje.
Dėl geopolitinio nesaugumo Lietuvoje investuojama, deja, vangiai. Iki 2015 metų sukauptos tiesioginės užsienio investicijos sudarė tik 36 % metinio BVP arba 4,6 tūkst. eurų gyventojui. Palyginimui, valdžios sektoriaus skola siekė 45 % BVP. Iš užsienio pasiskolinta beveik tiek pat, kiek atėjo investicijų, taigi jos kaip ir „pravalgytos“.
Nedidelės Lietuvos suklestėjimui pakaktų kelių pasaulinių investuotojų, bet be saugumo garantijų milijardinėmis investicijomis, deja, nerizikuojama.
Kokią neigiamą įtaką investicijoms daro geopolitinis nesaugumas gerai iliustruoja 2014 metai, kai dėl Rusijos agresijos Ukrainoje tiesioginių užsienio investicijų srautai Lietuvoje tapo neigiami.
Nedidelės Lietuvos suklestėjimui pakaktų kelių pasaulinių investuotojų, bet be saugumo garantijų milijardinėmis investicijomis, deja, nerizikuojama. Nesulaukiant didesnių investicijų silpnai išnaudojamos ir įsijungimo į turtingą ES rinką galimybės.
NATO tarptautinių dalinių dislokavimas smarkiai padidins geopolitinį saugumą. Galime tikėtis ne tik pasaulio ekonomikos žaidėjų su rimtomis technologinėmis investicijomis, bet ir vidaus investuotojų, kurie vis labiau gręžiojasi į užsienį, nusiraminimo.
Neabejotinai padidėjus dėmesiui, Lietuvai – didžiausiai Baltijos respublikai, metas atlikti savo namų darbus ir pasiūlyti investicijoms patrauklias sąlygas – jos turi būti bent jau ne blogesnės nei kaimyninėse šalyse.
Kaimyninė Estija nebeapmokestina investuojamo pelno, deja, Lietuvoje šis efektyvus kapitalo pritraukimo svertas panaikintas, nors jis sėkmingai veikė 1998 – 1999 metų Rusijos finansinės krizės sunkmečiu. Nebeliko ir civilizuotuose kraštuose įprastų „Sodros“ mokesčių lubų, kurios anuomet veikė visai nemenkindamos valstybės pajamų, vėl taikomas dvigubas pelno ir dividendų apmokestinimas, lyg būtume investicijomis pertekusiu kraštu. Dėl tokių nekonkurencingų sąlygų iš Lietuvos traukiasi mokesčiai ir kapitalas be kurio, deja, šiuolaikinių darbo vietų neatsiranda.
Susigrąžinkime bent tai, kas jau sėkmingai veikė. Prisiminkime, kaip per „naktinę“ mokesčių reformą buvo primityviai padidintas kapitalo apmokestinimas, tikintis papildomų iždo įplaukų. Deja, nuo to valstybės piniginė tik paplonėjo.
Lyginant su 2008 m. nominalus BVP yra jau 14 %, didesnis, tačiau valstybės biudžeto pajamos iš pelno mokesčio sumažėjo trečdaliu (nuo 843 iki 574 mln. eurų). Primityviai mąstantiems ar populizmu besiverčiantiems politikams derėtų suvokti, jog nebaudžiamai valstybė negali apiplėšinėti nei dirbančiųjų, nei investuotojų, amoralu klaidinti piliečius, jog taip neva galima padėti vargingiau gyvenantiems.
Lietuva įgyja NATO realaus saugumo skėtį. Esame pajėgūs nedelsiant pagerinti investicinę aplinką. Bet Lietuvos suklestėjimui būtina dar viena sąlyga – nuo politinių vėjų nepriklausomas teisingumas. Daugelį investuotojų gąsdina realybė, deja, dar „reguliuojama“ teisėsauga ir kapitalo „nugvelbimo“ rizika.
Gediminas Vagnorius yra ekspremjeras, Darbo partijos pirmininko pavaduotojas
