Pasaulio susižavėjimą tada pelniusią taikingą Lietuvą Sovietų valdžia planavo palaužti ekonomiškai ir įbauginti kariuomenės siautėjimu. Pagal Kremliaus 1990 metų gruodžio agresijos planą, kuriame vaidmenų, deja, buvo numatyta ir promaskvietiškiems vietos politikams bei pareigūnams, tikėtasi sukelti gyventojų socialinius neramumus ir karinės jėgos pagalba Nepriklausomybę nuslopinti tarsi iš vidaus.
Buvo numatyta ir „sukalbamesnė“ Lietuvos vadovybė, kuri turėjo imtis „atsakomybės“ už tariamą šalies išgelbėjimą.
Didžiuokimės Lietuva – ji ne tik atlaikė bjaurų karinį ir ekonominį smurtą, bet ir sugriovė iškrypusio imperinio režimo pamatus.
Tiesiogine prasme apgavome Kremlių – įmonės įsivežė uždraustų tiekti medžiagų, o valstybė pasipelnė iš nenuovokios Maskvos keletą milijardų rublių.
Nepaisant totalinio ūkio, energetikos ir bankų blokavimo bei fiktyvių rublių panaudojimo, Maskvos strategams nepavyko destabilizuoti Lietuvos ekonomikos ir išprovokuoti atgimstančioje valstybėje ginkluoto susidūrimo.
Maskvos nuostabai, ekonominę ir finansinę blokadą pralaužėme įvedę rinkos svertus, kurie išlaisvino lietuvių komercinius gebėjimus. Ypač pasitarnavo savi pinigai (vadinti talonais), kuriuos atsispausdinome beveik pogrindžio sąlygomis, per sovietų pasienį privačiai slapta įvežtomis priemonėmis.
Tiesiogine prasme apgavome Kremlių – įmonės įsivežė uždraustų tiekti medžiagų, o valstybė pasipelnė iš nenuovokios Maskvos keletą milijardų rublių.
Sovietų Sąjungos izoliuota Lietuva tapo savotiška laisva ekonomine zona su kelis kartus aukštesniu pajamų lygiu ir geresniu prekių apsirūpinimu rublio zonoje. Atsirado galimybė patiems ekonomiškai paveikti Nepriklausomybės priešus.
Šventinei nuotaikai palaikyti verta prisiminti kaip 1991 metais pavyko ekonomiškai neutralizuoti Lietuvoje dislokuotų sovietinių dalinių karininkiją, kai jų maitintojais tapo iš Lietuvos didesnius pinigėlius gaudavusios žmonos ir vaikai.
Tam veiksmingai pasitarnavo 1991 metais visoms šeimoms pradėtos mokėti piniginės išmokos už vaikus, kurios dėl pasikeitusio šalyje pinigų mastelio buvo didesnės už keleriopai nuvertėjusias senąsias sovietų karininkų algas.
Pirmuosius savarankiškus finansinius metus valstybė užbaigė su ženkliu biudžeto perviršiu, ko sovietai net pumpuodami naftą niekada nebuvo pasiekę.
Visa šalis skausmingai išgyveno kruvinus Sausio įvykius. Tačiau gėdingas tankų nukreipimas prieš beginklius žmones, tik sustiprino pilietinį pasiryžimą atimti iš Maskvos valdžią. Net šiandien sunku suvokti, kaip anuomet pavyko nenaudojant jėgos (kurios beje ir neturėjome) perimti milicijos padalinius, sovietinio pavaldumo įmones, finansus ir net įsitvirtinti pasienyje.
Dar iki rugpjūčio pučo visos įmonės ir įstaigos, išskyrus keletą „jedinstvos“ ir kolaborantų buveinių, perėjo Lietuvos pavaldumui ir jau jai mokėjo mokesčius.
Alinama karinių pučų, ekonominių ir finansinių blokadų Lietuva 1991 metais ne tik išgyveno, bet ir sukūrė stebuklą – Maskvos nuostabai gyventojų realiosios pajamos išaugo 11 procentų, o pirmuosius savarankiškus finansinius metus valstybė užbaigė su ženkliu biudžeto perviršiu, ko sovietai net pumpuodami naftą niekada nebuvo pasiekę. Beje, biudžeto perviršio pinigėliais valstybė išpirko daugybę butų iš tų, kurie anuomet panoro persikelti į Rusiją...
Džiugina Lietuvos gebėjimas išgyventi sunkiausiomis sąlygomis, įvykusios didžiulės permainos, kurioms kelią prieš 25 metus atvėrė Nepriklausomybės pergalė. Kiek liūdina atsiradęs politinis ištižimas, kai iškilus nepalyginamai menkesniems ekonominiams sunkumams, politinės valios ir ryžtingumo pakanka tik populistiniam algų ir pensijų sumažinimui...
Norėčiau palinkėti bendrapiliečiams saugaus gyvenimo Lietuvoje, tikėjimo jos ateitimi. Taip pat tikėjimo, jog mūsų politikoje rasis daugiau nuoširdumo, atsidavimo ir tarnystės valstybei.
Gediminas Vagnorius 1991-1992 m. ėjo ministro pirmininko pareigas, dabar yra Darbo partijos pirmininko pavaduotojas
