Tiek teoriškai, tiek praktiškai, būtent nuo MMA dydžio priklauso, kaip formuosis vidutinis darbo užmokestis šalyje. Stabiliose rinkose MMA yra bazinis darbo jėgos kainos poveikio ekonominis svertas, kuriuo (išskyrus nepatyrusius rytinius kraštus) naudojamasi vidutinio darbo užmokesčiui skatinti. Paprasčiau kalbant, nuosekliu MMA didinimu „pataisomas“ nuo ekonomikos augimo paprastai atsiliekantis atlyginimų rinkoje lygis.
Seniai įrodyta, kad darbo jėgos kaina net ir liberaliausiose ekonomikose, deja, nepasiduoda pilnam rinkos savireguliavimui, dėl to, visos šalys bent kartą per metus indeksuoja MMA lygį ne mažiau infliacijos koeficiento. Tai atlieka Vyriausybė ar jos įgalioti socialiniai partneriai.
Viršutinė MMA didinimo riba, iki kurios nedaroma žala ekonomikai (infliacijai, eksportui), yra visuomeninio darbo našumo augimas. Siekiant ekonominių krizių metu paskatinti vidaus paklausą ir palaikyti darbo vietas, neretai viršijamos ir ekonominės ribos, kaip protingai 2008-2009 metais pasielgė kai kurios senosios ES valstybės.
Liūdnas įprastų ekonomikos taisyklių nesilaikymo pavyzdys – tai 1993-1995 m. A. Šleževičiaus ir 2008-2012 m. A. Kubiliaus vyriausybių vykdyta pajamų „šaldymo“ politika, kurios skaudžias pasekmes jaučiame iki šiol. Anuomet tyčinis MMA neindeksavimas ir tuo būdu vidutinio darbo užmokesčio bei nuo jo priklausančių pensijų realus nuvertinimas pakirto rinkos vartojimą, išprovokavo nedarbą ir smarkiai nusmukdė iždo pajamas.
Dėl A.Kubiliaus abejotinų asmeninių ambicijų gyventojai realiai prarado penktadalį realių pajamų, beveik tiek pat smuko ekonomika, o šalies iždas kasmet negaudavo vidutiniškai apie 1 mlrd. eurų, kurių trūkumą dengė brangiai praskolindamas valstybę.
Netiesa, kad MMA papildomai kainuotų šalies iždui. Tikrovėje yra priešingai. Kiekvieną kartą, kai Lietuvoje buvo didinama MMA, šalies viešieji finansai sulaukdavo teigiamo suminio poveikio – Nacionalinio biudžeto, Sodros ir Sveikatos draudimo fondo papildomos įplaukos ženkliai viršydavo kai kurių išlaidų straipsnių padidėjimą.
Pavyzdžiui, MMA kilstelėjimas 25 eurais šalies iždui atneša apie 6,5 mln. eurų tiesioginio „pelno“, neskaičiuojant keletą kartų didesnių vėlesnių papildomų įplaukų, kurių sulaukiama nuo laipsniškai kilsiančio vidutinio atlyginimo.
Netiesa, kad MMA papildomai kainuotų šalies iždui. Tikrovėje yra priešingai.
Pastaraisiais metais pagaliau indeksuota minimali mėnesinė alga (kuri didina ir vidutinį užmokesčio lygį) nepanaikino darbo jėgos nuvertinimo – tiek MMA, tiek vidutinis atlyginimas šalyje yra dar penktadaliu žemesni už tikrą darbo jėgos kainą. To pasekmė – atsirandantis motyvuotos darbo jėgos trūkumas (ypač miestuose), kurį aštrina toliau šalį paliekantys darbščiausi darbuotojai.
Suprantama, MMA negali viršyti ekonomiškai pagrįstos ribos, kuri dabartiniam ekonomikos lygiui galėjo sudaryti apie 410 eurų. Jei ankstesnė Vyriausybė būtų paisiusi ekonomikos taisyklių ir visuotinai priimtos praktikos, vidutinė alga jau siektų bent 850 eurų. Tada prie didesnės rinkos perkamosios galios gamintojai turėtų daugiau darbo ir didesnių pajamų atlyginimų priedams.
Nuvertintos MMA lygis negali būti atstatomas staigiu vienkartiniu aktu. Tačiau kitąmet MMA laipsniškas padidinimas iki 400 eurų atneštų naudos ir šalies ekonomikai, nes atsigautų vidaus vartojimas, ir biudžetui.
Nerimą kelią socialinis tautos nykimas, kai iš šalies dėl nuvertintų atlyginimų, emigruoja darbščiausi darbuotojai ir perspektyvus jaunimas, kurio netektis stabdys Lietuvos ekonomikos augimo potencialą dar labai ilgai.
Valstybės politikos spragas atskleidžia nebūdingas tvariai rinkai ekonominis prieštaravimas, kai net atsiradus motyvuotos darbo jėgos miestuose trūkumui, realūs darbo užmokesčiai nekyla ir darbo jėga toliau „nuteka“ iš šalies, kurioje jos trūksta.
Vietoje to, kad politikai, ekonomistai ir ekspertai diskutuotų kaip toliau didinti atlyginimus, švaistoma energija nuneigti MMA poveikį šalies ekonomikai ir ne tik mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams, bet ir visiems kitiems.
Gediminas Vagnorius yra Darbo partijos pirmininko pavaduotojas
