A.Kubiliaus vyriausybės sumažintoms pensijoms grąžinti dabartinė Vyriausybė turi sukaupti apie 0,8 mlrd. litų, o tai sudarytų 8 proc. šių metų „Sodros“ biudžeto pajamų.
Palyginimui, ankstesnė Vyriausybė per keletą metų be didesnio triukšmo visuomenėje pasiskolino „pravalgymui“ apie 30 mlrd. litų arba 35 kartus daugiau, nei sutaupė sumažinusi pensijas. Vien palūkanų permokoms už paimtas paskolas, kurios keleriopai brangesnės nei tarptautinių institucijų, kokias pasirinko Latvija ir kitos ES šalys, Lietuvai kasmet tenka permokėti 1,2 mlrd. litų.
Dėl tokio keisto A.Kubiliaus kabineto „taupymo“ per du metus permoka už palūkanas jau 3 kartus viršijo pensininkams grąžintiną sumą.
Dėl tokio keisto A.Kubiliaus kabineto „taupymo“ per du metus permoka už palūkanas jau 3 kartus viršijo pensininkams grąžintiną sumą. Milijardinės palūkanų permokos, deja, tęsis ilgus metus, nes bankų džiaugsmui šios neprotingai brangios paskolos dažniausiai buvo imamos dešimtmečiui. Taigi, jei ankstesnė šalies valdžia kitų valstybių pavyzdžiu būtu nors pasinaudojusi turima teise į tarptautinių finansinių institucijų lengvatinius kreditus, nusavintos pensijos jau seniai būtų grąžintos, o iždas kasmet sutaupytų virš milijardo litų, kurių pakaktų einamajam „Sodros“ deficitui padengti.
Štai tokia politinė moralė. A.Kubiliaus valdžiai buvo leidžiama mokesčių mokėtojams užkrauti 30 mlrd. Lt skolų kuprą, komerciniams bankams galima bereikalingai permokėti 10 mlrd. litų, bet grąžinti 0,8 mlrd. litų iš senolių nugvelbtų pensijų – nebeišeina...
Nepaisant ankstesnės vyriausybės neatsakingo praskolinimo, elementarus teisingumas ir Konstitucinio teismo nurodymas įpareigoja pensijas grąžinti nedelsiant, nelaukiant, kol nuskriaustieji senjorai išmirs.
Tačiau būtų neteisinga ir neprotinga pensijų grąžinimui didinti akcizų, nekilnojamo turto ar kitus mokesčius, kurie jau tampa nekonkurencingi šiame Europos regione. Metas atmerkti akis ir pamatyti, kaip kaimyninės šalys mažina jautrius verslui ir investicijoms mokesčius ir iš to kitų šalių sąskaita pelnosi milijardus. Pagaliau turime viešai pripažinti, kad po „naktinės“ mokesčių reformos ir atsikartojančių raginimų toliau didinti mokesčius didelė dalis šalies verslo juos jau (legaliai) moka palankesnių mokestinių zonų valstybėms, o kontrabandos vežėjai vėl kelia galvas.
Beje, dalis mažiau patyrusių pavydesnių piliečių, nepaliaujamo politinio populizmo veikiami, klaidingai įtikėjo galimybe pagerinti žmonių gerovę, didinant mokesčius, kurie, deja, tik daugiau ar mažiau slopina ekonomiką.
Po A.Kubiliaus vyriausybės mokesčių tarifų sukėlimo, iždo įplaukos smuko ne tik fiziniu, bet ir santykiniu dydžiu. Šalies finansai išgyveno kuriozinį laikotarpį, kai padidinus pagrindinius mokesčius, Nacionalinio biudžeto pajamos sumažėjo nuo 21,1 iki 18,5 proc. BVP, o bereikalingai prarastų apie 8,5 mlrd. litų skylė buvo uždangstyta brangiomis paskolomis.
Vyriausybė pajėgtų dar šiemet atlyginti ankstesnės vyriausybės skriaudą pensininkams ir neįgaliesiems, jei nedelsdama parduotų kai kuriose bendrovėse turimus, bet valstybei realiai nereikalingus akcijų paketus.
Pagaliau nederėtų nusigręžti nuo stabilios ekonomikos taisyklių, kai biudžetas paprastai planuojamas pajamų, o ne išlaidų metodu, bandant nesiliaujančius poreikius didinti keliant mokesčius. Dar sukėlus braškančius mokesčių tarifus, veikiausia vėl sulauktume priešingo rezultato – įplaukų sumažėjimo ir ekonomikos slopinimo.
Nusavintų pensijų grąžinimas – tai vienkartinis aktas. Kaip ir grąžinant dar iki Nepriklausomybės atstatymo sovietinės okupacinės valdžios išimtus rublinius indėlius, taip ir A.Kubiliaus vyriausybės nusavintas pensijas (kurių suma yra dešimteriopai mažesnė) be žalos ekonomikai ir valstybei galime grąžinti iš nebiudžetinių fondų, pirmiausia iš merdėjančio privatizavimo. Atgaivinus ankstesnės vyriausybės sustabdytas privatizavimo programas ir atstačius abejotinai pakeistus privatizavimo įstatymus, kurie vėl skatina „prichvatizavimą“, dabartinė Vyriausybė lengvai sukauptų milijardą litų.
Žinoma, nesiūlome privatizuoti natūralių monopolijų – energetikos ir transporto tinklų ar kitų svarbių infrastruktūros objektų. A.Butkevičiaus Vyriausybė yra nepalyginamai veiklesnė, ji pajėgtų dar šiemet atlyginti ankstesnės vyriausybės skriaudą pensininkams ir neįgaliesiems, jei nedelsdama parduotų kai kuriose bendrovėse turimus, bet valstybei realiai nereikalingus akcijų paketus.
Ypač dabar, kai bankai už indėlius nebemoka palūkanų, daugybė investuotojų tokiuose konkursuose dalyvautų būriais. Kartu pagyvėtų ekonomika, o valstybė išvengtų kontroliuojamų (dalinai kontroliuojamų) įmonių neūkiškumo ir dar nereto tyčinio bankroto.
Turime ir kitų milijardinių nebiudžetinių fondų, kurie taip pat galėtų pasitarnauti šių ir kitų valstybės įsipareigojimų savo piliečiams vykdymui. Jei politikai rinksis „lengvesnį“ kelią – didinti mokesčius, gali kilti naujas mokestinis vajus, o pensijų grąžinimas – ilgam įstrigti.
Gediminas Vagnorius yra Darbo partijos vicepirmininkas
