Paprastai bendradarbiauti nutarusios vienos ar kitos verslo srities bendrovės į ateitį žvelgia labai optimistiškai ir net nesusimąsto apie gręsiančią riziką, kad vieną dieną dėl įvairiausių priežasčių viena iš bendrovių gali imti ir tiesiog išsižadėti bendrų susitarimų.
Akivaizdu, kad tokio veiklos posūkio nesitikėjusių partnerių laukia ne pačios džiugiausios ir lengviausios dienos – ne tik kaltųjų paieškos ir drabstymasis purvais, bet ir kreipimasis į teismą dėl skolų priteisimo.
Išlošia planuojantis
Kilusius ginčus bendradarbiauti įsipareigojusios bendrovės galėtų išspręsti žymiai efektyviau ir greičiau, jeigu dar planuodamos ilgalaikį bendradarbiavimą įvertintų ginčų riziką ir bendradarbiavimo sutartyse įsipareigotų juos spręsti arbitraže.
Kilusių ginčų sprendimas arbitraže užtikrina verslo subjektų itin vertinamą konfidencialumą – procesas ir sprendimas nekonfidencialus gali būti labai retai ir tik jei taip susitaria šalys. Tuo tarpu tam, kad valstybiniai teismai bylos medžiagą pripažintų nevieša ir posėdžiai būtų uždari, be visuomenės ir žurnalistų dalyvavimo, kiekvienu atveju teks įdėti labai daug pastangų, kurių sėkmė toli gražu ne garantuota.
Ginčus bendradarbiauti įsipareigojusios bendrovės galėtų išspręsti žymiai efektyviau ir greičiau, jeigu dar planuodamos ilgalaikį bendradarbiavimą įvertintų ginčų riziką ir bendradarbiavimo sutartyse įsipareigotų juos spręsti arbitraže.
Valstybiniame teisme sprendžiamos bylos nagrinėjamos tos šalies valstybine kalba, taigi ginčo šalims teks susidurti su didelėmis vertimo išlaidomis, jei visi dokumentai buvo rengiami, pavyzdžiui, anglų kalba, o ginčas bus nagrinėjimas Lietuvos ar Lenkijos teisme.
Ginčą sprendžiant užsienio valstybės teisme procesas brangs ir sudėtingės, nes atstovavimui teks pasisamdyti konkrečios šalies advokatą, susipažinusį su tos valstybės teismų sistema, be to, dažnai su tos šalies teisininkais iki tol net nebus tekę dirbti.
Arbitražui nei kalba (mat, ginčai nagrinėjami sutarta, dažniausiai anglų ar rusų, kalba, kuria paprastai ir vyksta visas susirašinėjimas bei pasirašomos sutartys), nei atstovo (advokato) tautybė neturi jokios reikšmės, be to, išnyksta teismo šališkumo rizika, t. y. kartais valstybiniai teismai net nesąmoningai būna linkę ginti ir saugoti savo valstybių subjektus.
Susitarti nesudėtinga
Sudaryti susitarimą dėl arbitražo yra visiškai nesudėtinga net ir advokatų paslaugomis nesinaudojančioms šalims, kadangi arbitražo bylas administruojančios institucijos, vadinami arbitražo teismai, savo interneto svetainėse pateikia ne tik išsamias ginčų sprendimui taikomas arbitražo taisykles, įkainius, bet ir rekomenduojamas susitarimų dėl arbitražo formuluotes.
Pavyzdžiui, Vilniaus komercinio arbitražo teismas savo tinklalapyje www.arbitrazas.lt pateikia siūlomas arbitražinių susitarimų, vadinamųjų arbitražinių išlygų (angl. „arbitration clause“), formuluotes lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, todėl dažnai pakanka tiesiog perkelti siūlomą formuluotę lietuvių, anglų ar rusų kalba (priklausomai nuo to, kokia kalba sudaroma sutartis) į sudaromą sutartį.
Teisininkų pagalbos prireikia tik tuo atveju, jei susiduriama su nestandartine situacija, reikalaujančia papildomų saugiklių šalims, arba tiesiog reikia patarimo, kurią arbitražo instituciją konkrečiu atveju rekomenduotina rinktis.
Atkreiptinas dėmesys, arbitražo institucijos, tokios kaip Vilniaus komercinio arbitražo teismas, Stokholmo arbitražo institutas (SCC) ar ICC arbitražo teismas Paryžiuje, paties ginčo nenagrinėja – sprendimus priima ir ginčus nagrinėja šalių paskirti arbitrai (fiziniai asmenys). Todėl sudarydami sutartis šį ginčų sprendimo būdą itin dažnai renkasi skirtingų valstybių subjektai, nes tokiu atveju užtikrinama, kad ginčą spręs nepriklausomi pačių šalių paskirti arbitrai, kurių kompetencija, kvalifikacija ir nešališkumu pačios šalys visiškai pasitiki.
Pasaulinės statistikos duomenimis, apie 90 proc. arbitražo sprendimų įvykdoma geranoriškai, be priverstinių procedūrų, reikalaujančių papildomų laiko ir finansinių išteklių.
Lietuviai jau įvertino naudą
Arbitražas jau užsitikrino savo pozicijas ir Lietuvoje. Klientai, sudarydami sutartis tiek su Lietuvos, tiek su užsienio subjektais, ginčų sprendimo nuostatoms skiria vis didesnį dėmesį ir vis dažniau, įvertinę visas aplinkybes, sudaro susitarimus dėl ginčų sprendimo arbitražu. Ši praktika labai sveikintina, nes konflikto metu tampa sudėtinga, o dažnai ir neįmanoma, susitarti ne tik dėl ginčų sprendimo būdo, bet ir mažiausių smulkmenų, nors tokia galimybė ir yra.
Dar visai neseniai įvykusios estų ir lietuvių skrydžių bendrovių skyrybos nebūtų nei taip paprastai, nei taip greitai įvykusios (arbitražo teismas „Air Lituanica“ priklausančias sumas priteisė praėjus vos 11 mėnesių nuo ginčo inicijavimo). Jei šalys, prieš pradėdamos bendradarbiavimą, nebūtų susitarusios dėl arbitražo, Lietuvos skrydžių bendrovei greičiausiai būtų tekę teikti ieškinį Estijos valstybės teismui, o tai būtų reiškę mažiausiai dvi, o gal ir tris teismines instancijas ir, atitinkamai, kelerius metus trukusį bylinėjimąsi.
Pasaulinės statistikos duomenimis, apie 90 proc. arbitražo sprendimų įvykdoma geranoriškai, be priverstinių procedūrų, reikalaujančių papildomų laiko ir finansinių išteklių.
Tačiau tuo atveju, jei dėl kažkokių priežasčių šalis, prieš kurią priimtas sprendimas, atsisako jį vykdyti geranoriškai, šis sprendimas gali būti pripažįstamas ir priverstinai vykdomas bet kurioje iš daugiau nei 150 valstybių, prisijungusių prie Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, kurioje skolininkas turi turto, iš kurio galima išieškoti.
Tuo tarpu vienoje iš Europos Sąjungos valstybių priimtas valstybės teismo sprendimas supaprastinta tvarka pripažįstamas tik ES viduje. Atitinkamai, arbitražo sprendimo neįvykdymo rizika sumažėja iki minimumo.
Giedrė Aukštuolienė yra advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ advokatė
