Japonija, Šveicarija, Danija, Švedija, euro zona – štai šalys, gyvenančios be palūkanų, nenustebsime, jei į klubą įstos ir Norvegija. Kas prieš dvejus metus skambėjo kaip kažkas iš fantastikos srities, dabar nieko nebestebina. Bėda yra ta, kad, panašu, nauda menksta kartu su palūkanomis.
Pinigų prisotintai rinkai minusinės palūkanos rūpi mažai
Verslui didesnę grėsmę kelia nežinomybė: D.Trumpo pergalės perspektyva JAV, euro zonos migrantų krizė, nesibaigiančios (ir turbūt niekad nesibaigsiančios) Graikijos problemos, galimas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos, agresyvi Rusijos pozicija, Sirijos keliamas regiono destabilizavimas – štai yra tikrosios priežastys, dėl kurių net primokant už pinigus, regis, niekas nesiveržia jų prisikrauti pilnus maišus ir investuoti į verslo plėtrą.
Užtenka prisiminti visų didžiųjų centrinių bankų lozungą, oriai nešamą karpant palūkanas. Ekonomikos augimas nepakankamas, infliacija nepakankama, taigi centrinis bankas mažina palūkanas, pigina skolinimąsi, galiausiai – baudžia bankus už likvidžių lėšų laikymą, ir manoma, kad kertinė problema bus išspręsta.
Kodėl toks milžiniškas monetarinis skatinimas nebeveikia? Išties, darosi aišku, jog ekonomika yra tiek persisotinusi pinigų, kad nebegali jų sugerti daugiau.
Kol kas niekas nekalba apie tai, kad, panašu, jog ekonomikos dėsniai pradeda veikti kitaip. Ar nesame ant kokybiškai naujų atradimų slenksčio? Kaip specialiojoje reliatyvumo teorijoje teigiama, kad greičio riba yra šviesos greitis, ir judėjimui didesniu greičiu reikėtų ieškoti visiškai naujų aiškinimų, taip ir ekonomikos, regis, artėja prie taško, kai iki šiol galioję ekonominiai dėsniai tampa menkai vertingi, ir mes atverčiame tuščią lapą, kurį dar teks prirašyti.
Taigi, kodėl toks milžiniškas monetarinis skatinimas nebeveikia? Išties, darosi aišku, jog ekonomika yra tiek persisotinusi pinigų, kad nebegali jų sugerti daugiau. Panašiai kaip šlapią, įmirkusią kempinę bandydami prisotinti vandens, negalėsime priversti jos sugerti jo dar daugiau, taip ir centriniai bankai verčia verslą absorbuoti vis daugiau ir daugiau pinigų, tačiau verslo nusiteikimas skolintis nebepriklauso nuo to, ar EURIBOR bus -0,20 proc. ar +0,20 proc.
Idėjoms vystyti būtinas politinis stabilumas
Didžiąją paskolos kainos dalį sudaro marža, ir jos dydis yra susijęs su kitais faktoriais, nei tie, kurie daro įtaką EURIBOR dydžiui. Kita vertus, centriniai bankai, bausdami bankus už likvidžių lėšų laikymą (nes tai bankams kainuoja), juos stumia ne tiek skolinti verslo įmonėms, nes bankai ir be šių paskatų tai darytų, o tiesiai į finansų rinkas, kurių plačiuose vandenyse galima paskandinti bet kurio pasaulio banko likvidumo perteklių. Iš viso šio žaidimo teigiamas efektas neišvengiamai pasiekia finansų rinkas, tačiau ne realiąją ekonomiką.
Jei verslo įmonės gebėtų generuoti nesibaigiantį idėjų srautą panašiai, kaip centriniai bankai pastaraisiais metais geba generuoti nesibaigiantį pinigų srautą, šių dienų problemos būtų gerokai lengviau sprendžiamos. Naujoms idėjoms ir verslo planams įgyvendinti įmonės galėtų skolintis kaip niekad pigiai ir paprastai, beliktų tik tas nuostabias verslo idėjas įgyvendinti.
Tačiau verslas arba neberanda neriboto kiekio naujų idėjų, arba jei ir randa, tai turi per daug nuogąstavimų dėl verslo aplinkos, ir tokiems nuogąstavimams tikrai turi pagrindo. Politinis pasaulio paveikslas išties retais laikotarpiais būna stabilus. Tačiau pastaraisiais metais jis kaip niekad sujauktas, taigi natūralu, kad prieš sudėdamos didelius kiekius pigiai pasiskolintų pinigų kad ir į pačią nuostabiausią verslo idėją, daugelis įmonių pirmiausiai apsižvalgys aplink ir pasitikrins, ar neturi šalia tiksinčios pavojaus verslui bombos.
Į klausimą, ko reikia verslui šiandien, atsakymas yra ne pigių pinigų, netgi ne neribotų pinigų, o stabilumo ir gerų idėjų. O šito užtikrinti joks pasaulio centrinis bankas, deja, negali.
Giedrė Gečiauskienė yra „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė
