Giedrė Liutkevičiūtė: Karas ir taika kalboje

Kasdien viešojoje ir įmonių komunikacijoje matoma kalbinė agresija jau pati kaip reiškinys tampa visuomenės diskusijų objektu. Matome sąmoningą išankstinį vertinimą, savo nuomonės objektyvizavimą, faktais neparemtas prielaidas, grubų slengą, žurnalistų etikos kodekso pažeidimus ne tik viešų asmenų bet ir žurnalistų tekstuose, regis nieko bendro neturinčiuose su kalbos laisve ir, deja, turinčiuose įtakos ne tik kalbai, bet ir skaitytojų sąmonei.
Giedrė Liutkevičiūtė
Giedrė Liutkevičiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Turim keblų klausimą, ar ta žiniasklaida (viešoji komunikacija platesne prasme), kurią matom, yra veidrodis, atspindintis agresyvias visuomenės nuotaikas, ar priemonė kontrasto principu rodyti nuomonių įvairovę ir leisti pasirinkti savąją, ar nuomonės formuotojas. Vieningo atsakymo regis neradome, nes matome visus variantus: pagal žurnalistinius principus dirbantieji atspindi tikrovę vienaip, pagal rinkodarinius, politinius užsakymus – kitaip, ištikimieji savo vidiniam moraliniam, vertybiniam, įsitikinimų, sąžinės balsui atspindi trečiaip.

Kalbant apie informaciją kaip rinką, aš, kaip verslininkė, suprantu jos motyvus patraukti skaitytojo dėmesį per stilistiškai nuspalvintus žodžius – tokie yra rinkos dėsniai, informacijos rinkos taip pat – kokia paklausa, tokia pasiūla. Informacijos rinkoje siekiama rezultatyvumo, efektyvumo, produktyvumo, atsiperkamumo, priemonėmis, nulemtomis didelės konkurencijos ir su reklamos biudžetais susijusių „klikų” ant antraščių, o ten, kur dėmesys, ten, kur auditorija, ten didesni reklamos biudžetai, ten rinkėjai, ten pirkėjai...

Taigi informacija pateikiama taip, nes mus ji prikausto, mus veikia, mes neatsiplėšdami skaitom, o skaitom todėl, kad pateikiama taip. Taigi ratas užsidaro, paklausa formuoja pasiūlą, pasiūla formuoja paklausą – negatyviai nuspalvintas žodynas maitina agresyvias visuomenės nuotaikas. Ir daugumai kylantis klausimas, ar kaltinti ar tuos, kurie siūlo, ar tuos, kurie nesugeba atsirinkti ir atsispirti, yra tas pats kaip klausti, ar Ieva kaltesnė, nes davė Adomui obuolį, ar Adomas, kuris jį patikliai nekritiškai priėmė ir suvalgė?

Ir daugumai kylantis klausimas, ar kaltinti ar tuos, kurie siūlo, ar tuos, kurie nesugeba atsirinkti ir atsispirti, yra tas pats kaip klausti, ar Ieva kaltesnė, nes davė Adomui obuolį, ar Adomas, kuris jį patikliai nekritiškai priėmė ir suvalgė?

Taigi informacijos rinkos užsakovams, nuomonės formuotojams, o ne mums naudinga, kad mūsų žvilgsnis užkliūtų, ir kai rinka panaudoja visas psichologines komunikacines poveikio priemones, imant analogiją su maisto pramone, kur morkai prieš „McDonald‘s“ mėsainį atsilaikyti? Suprantu, neatsilaikom, bet kodėl skanu? Kodėl negalim sustoti ir valgom dar ir dar?

Maisto pramonės rinkoje dėl pridėtų skonio ir aromato stipriklių, taigi dirgiklių, programuojančių smegenis tiksliai taip, kaip užsakyta – blokuojančių sotumo centrus ir skatinančių vartoti toliau. Informacijos srityje tas pats programavimas, tik veikiantis ne kūną, o protą, pasireiškiantis tuo, kad rinkodaros dėsniai, siekiant rezultato, reikalauja pirmiausia pateikti ne į sąmoningumą, o į instinktus nukreiptą informaciją, šokiruojančias neigiamas ar nešvankias antraštes, nes: girdint agresyvią leksiką įsijungia užpakalinė smegenų dalis: mušk, bėk, stok (sustink) ir prikausto mūsų dėmesį, nes ši smegenų funkcija, išlikusi nuo pirmykščių laikų yra susijusi su išlikimu, todėl į ją smegenys reaguoja greičiau ir dėmesingiau nei į pozityvią.

Kadangi ji aktyvuoja mūsų žemesniuosius instinktus, verčia daryti jais ir baime paremtus sprendimus, ji blokuoja aukštesniuosius, sąmoningumo, laisvo apsisprendimo. Taigi, kadangi žmogaus prigimtis duali – turime ir instinktų ir sąmoningumo pradus, o instinktai paveikesni tai visa rinka, visas vartotojiškos visuomenės kūrimas nukreiptas į poveikį mūsų instinktams, nes instinktus galima sužadinti, sąmoningumo nelabai ̶ jam reikia pačiam nubusti. Deja, kaip ir visur kitur jau asmeninio sąmoningo apsisprendimo klausimas, ar rinkos, ar teisingumo, skaidrumo, nešališkumo vertybes renkasi dirbantieji medicinos, farmacijos, teisės rinkose ir informacijos rinka nėra jokia išimtis.

Vedos moko, kad kiekvienas žmogus turi labai atidžiai stebėti savo kalbą. Kvailys nuo išmintingo žmogaus skiriasi pagal kalbą. Kalba – sąmoningas aktas ir mūsų kalba rodo mūsų sąmoningumą. Paaugliška kalba, kurioje mažiau sąmoningumo, daugiau instinktų ir emocijų būna grubi, tiesmuka, agresyvi, kai tokia suaugusiojo kalba, tai rodo, kad mes savo sąmonėje nepasistūmėjom nuo mokyklos patyčių lygio, tik apsiskaičius žodynas ir priemonės labiau rafinuotesnis tapo, ir tai maskuoja, kad sąmoningumas užstrigęs paauglio stadijoj.

Pasak Heideggerio, įvardijimas sukuria egzistavimą.

Taigi, ką sugeriam tą ir ištransliuojam – kalba ir žodžiai yra galinga priemonė, veikianti mūsų pasaulio matymą, suvokimą ir ne tik – pasak Heideggerio, įvardijimas sukuria egzistavimą. Tą jau seniausiai žinojo visų prigimtinių kultūrų žmonės teigiantys, kad „pasaulis yra toks, kokį jį įsivaizduojame“. Haityje teigiama: „Kuo daugiau jūs kritikuojate valdžią, tuo labiau ji kenkia jums, o kuo labiau girsite gerus jos darbus, tuo daugiau tokių darbų bus padaryta“.

Senovėje žmonės labai bijojo prakeiksmo (dabar kritikos), prakeiksmą (kritiką) galėjo neutralizuoti tik žynio palaiminimas (dabar pagyrimas, komplimentas, geras žodis). Taigi jei piktas žmogus palinkėdavo valstiečiui „tegu tavo derlius supūva ir pražūva“, valstietis kviesdavo žynį, ir šis su meile pažvelgęs į lauką tardavo: „tegu viskas auga ir veša, tegu derlius būna gausus“, kad neutralizuotų neigiamų žodžių poveikį.

Taigi karas yra griaunanti energija, kare nėra nieko bendro, išskyrus bendrą karo lauką, kuriame vienintelis tarpusavio santykis – žudymas. Agresyvi komunikacija yra griaunanti, o ne kurianti, taigi kai aplink save generuoji griaunančią energiją, ji ilgainiui neišvengiamai ims griauti ne tik aplinkinius, bet tavo gyvenimą ir tave patį.

Taigi jei žodžiai kuria mūsų tikrovę, tereikia suskaičiuoti, kiek taiką, o kiek karą skatinančių veiksmažodžių, ir žinosime, kokią tikrovę autorius kuria, nes kalbinės priemonės pereina į socialines, institucines, valstybines ir lemia veiksmus. William C. Gay straipsnyje „Kalbinė agresija“ teigia, kad „Kalbinės poveikio priemonės yra visuomenės poveikio priemonės, čia kaip ir visur politikai eina priekyje.“

Davidas Matsumotas ir Hyisungoas C. Hwangas teigia, kad agresyvios komunikacijos tikslas parengti dirvą ir motyvuoti kitus veiksmams. Tam tikrų nuomonių formuotojų retorika autoritarinė, puolamoji, objektyvizuodami savo poziciją jie pozicionuoja save kaip elito grupes, uzurpavusias „teisę į tiesą“, kur asmeninė pozicija jau pateikiama kaip gatavas sprendimas, neargumentuojant, neparodant nuomonių įvairovės, keleto viena kitai prieštaraujančių alternatyvų, požiūrio taškų iš įvairių perspektyvų ir pan. Nors perfrazavus posakį prieš Dievą visi lygūs, kalboje visi vienodi ir turim vienodas teises į tiesą, nes esam visi subjektai, todėl matantys pasaulį subjektyviai, tai yra nulemta mūsų lyties, patirties, išsilavinimo ir pan., tai ir nuomonės mūsų subjektyvios.

O dabar viešąją komunikaciją susidaro vaizdas, kad kalbantieji gyvena veidrodžių karalystėje, kur veidrodžiai atspindi jiems tik jų pačių realybę, o kas yra už jos ribų, kas neatitinka realybės tas neegzistuoja, o kartais ta karalystė tampa kreivų veidrodžių karalyste, nes jiems sugrąžina ne realybės o pataikūnų, interesų grupių ar rinkos iškreiptus atspindžius.

Pasaulis egzistuoja ir už nuosavos pasaulėžiūros dėžutės sienų, kai mes europiečiai keliaujam į svečias, kitos kultūros šalis, mes nesmerkiam ir neneigiam visko kas skiriasi nuo mūsų patirties, supratimo apie realybę, kultūrą, santykius o tampam smalsūs tyrinėtojai ir atradėjai, stebim ir atsiveriam kitokiai pažinimo ir pasaulėžiūros modelio alternatyvai, pas save kažkodėl tą pamirštam.

Elektorato atskirtis tarp runkelių ir elito, tarp klasikinių partijų ir populistų prasidėjo, visų pirma, žodyne ir, regis, kuo daugiau komunikuojama, to labiau gilėja. Arogantiškai kalbant atskirtį ir susvetimėjimą lemiančia kalba sukuriamas socialinis atstumas, atsiejami socialiniai ryšiai. Mūsų jau girdėti avinai, buožgalviai, nes taip lengviau įvykdyti žodinį antpuolį. Vėliau pagal pirmiau minėtą logiką – institucinį ir psichologinį.

Kalbinės agresijos naudotojai man teigia, kad tikslas (parastai vienintelis teisingas) pateisina priemones (agresyvią retoriką), aš tada klausiu, o kas pateisins tikslą? Nes sakoma: parodyk, kokios tavo priemonės, ir aš pasakysiu, koks tavo tikslas. Taigi, jei tavo priemonės agresyvios lingvistikos, patyčių retorika, jei ryškini neigiamas puses, skirtumus, atskirtį, tu vieningumo nesukursi, jei tavo žodžiai griaunantys tikslas – tavo tikslas agresija.

Kaip matome žodžiai galinga valdymo priemonė, kaip ir valdžia ar pinigai. Kaip ir kiekviena valdymo priemonė jos turėtojui labai gerai lyg lakmuso popierėlis išryškina mūsų moralines savybes, nes suteikia mums dvi alternatyvas – ar ja piktnaudžiauti ar prisiimti atsakomybę. Kuo didesnė valdžia, tuo didesnė atsakomybė.

Intelektas, patirtis, branda taip pat uždeda atsakomybę, tai galingas įrankis privesti prie rezultato, ir padėti kitam, o ne rafinuočiau sumenkinti kitaip mąstantį, kai žodžiais nieko nekuriama, o kiekviena pusė rausiasi gilyn į savo apkasus ir iš jų svaidosi žodžiais kaip ginklais – propaganda, melu, šmeižtu, patyčiomis.

Intelektas, nesubalansuotas išmintimi ir meile, yra griaunantis. Intelektas, patirtis, branda taip pat uždeda atsakomybę, tai galingas įrankis privesti prie rezultato, ir padėti kitam, o ne rafinuočiau sumenkinti kitaip mąstantį, kai žodžiais nieko nekuriama, o kiekviena pusė rausiasi gilyn į savo apkasus ir iš jų svaidosi žodžiais kaip ginklais – propaganda, melu, šmeižtu, patyčiomis. Sakau ir sakysiu, kad ironija, sarkazmas, vertinimas ir kitos atskirtį kuriančios priemonės, yra intelekto ligos, kuomet kuo labiau laviniesi tuo labiau natūraliai didėja atskirtis, nes pastebi kitų menkumą, nuomonės silpnumą ir kyla noras kitus pastatyti į vietą, bet ... „kuo mažiau vertinimo, tuo daugiau meilės“ – Haičio išmintis. Išmintis, meilė tuos skirtumus sušvelnina, pakeičia empatija, tolerancija, pakantumu kito nuomonei, šviečiamąja ugdomąja veikla, perkėlimu akcento iš kieno pusėje tiesa, į aš galiu su tavim nesutikti, bet aš gerbiu ir ginu tavo teisę į savo nuomonę.

Ir pažiūrėjus toliau ir giliau už to, kas skiria, už skirtingų pozicijų ir priemonių, rasim tą, kas vienija – panašius poreikius, tikslus ir vertybes. Nes supranti, kad mes, visi nepaisant skirtumų, esam ir galim remtis ant jungiančių dalykų – žmonių, kuriems reikia meilės, taikos, saugumo, gerovės, palaikymo, pagarbos, o ne skiriančių. Tam reikalingi visiškai kiti instrumentai, nei dabar matome. Ta pati bendruomenė, ta pati visuomenė, ta pati žmonija, turinti teisę į savo nuomonę ir į pagarbą jai. Ir jei nugalėsim kito sąskaita, įsijungs kompensaciniai mechanizmai, revanšas per kerštą orumui atstatyti, taigi griaunančia jėga pažadinsim griaunančią jėgą.

Siūlau perkelti akcentus į stiprinančius, kuriančius, įkvepiančius žodžius: V.Gėtė sakė: „jei aš su tavim elgsiuosi taip, koks tu esi dabar, tai tu toks ir liksi. Jei aš elgiuosi su tavimi, koks tu gali būti, tai yra kreipdamas savo energiją, dėmesį ir lūkestį į tavo potencialą, – tu toks ir tapsi“. Žodžiai, kaip sėklos, sėjami ne tik į sąmonę, bet ir pasąmonę, kad gautume norimą rezultatą, sėkim su meile, rūpesčiu ir atsakomybe. Nepriklausomybė pirmiausia atėjo sąmonėje, paskui kalboje, dainoje, ir tai buvo vieningas pozityvo, drąsos, atsidavimo idėjai, ryžtingumo diskursas. Taigi mūsų rankose, ar Lietuva realizuos savo juodžiausią scenarijų, ar savo galingiausią potencialą.

Giedrė Liutkevičiūtė yra vertimo paslaugų bendrovės „Ars Libri“ direktorė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis