Vienoj kirvio pusėj visad tie, kurie nori kirsti, kurie nori pakeisti žalius plotus naudingais, kurie nori sutaupyti ant tų, kurie nebenaudingi per griežtinamą socialinės paramos ar liberalizuojamą gamtosauginę politiką, kitoj gi pusėj bendruomenės, besitelkiančios saugoti ir ginti tą paveldą – namus, gamtą, mūsų senolių orią senatvę. Verslo ir valdžios varomosios jėgos aiškios – instinktyviai gausinami svarbiausi išlikimo ištekliai – valdžia ir pinigai – nesikeičia nuo civilizacijos aušros. Instinktai aiškūs. O kokia ta prigimtinė jėga mumyse, tokia stipri, kad verčia telktis ir priešintis tai jėgai? Man tai prigimtinių ir pragmatinių poreikių sankirta, kova tarp materialinių ir dvasinių išteklių. O į ką remiasi ta rezistencija už savo gamtą, savo paveldą, savo teisę nebūti nurašytam tada, kai nebesi naudingas iš racionaliosios pusės žvelgiant, ar tai būtų namas, ar medis, ar netgi žmogus?
Gyvybės-Gyvenimo ratas: kodėl vienur inertiškai susitaikome su esama situacija, o kitur negalime ir pakylame į kovą, lyg gindami savo namus, šeimą ar gyvybę? Kokius prigimtinius nervus tokios situacijos užkabina ir išryškina? „Žmogus turįs dvi motinas – biologinę ir kosminę. Ant pastarosios – Motinos Žemės – praeina visas jo gyvenimas, į jos skreitą žmogus ir sugrįžta, užbaigęs jam skirtą žemiškąją būtį.“2
Taigi, žmogus, gyvena tais pačiais ciklais ir tuo pačiu ritmu kaip ir visa gyvoji gamta. „Žmogiškoji egzistencija nuo seno asocijavosi su augalo gyvybiniu ciklu. Žemyna stimuliuoja gyvybinę jėgą ne tik savo želmenyje, bet ir žmoguje, kaip augalas subrandinęs sėklas, taip žmogus užauginęs palikuonis, galop grįžta į motiną žemę. Gyvybė ir mirtis abi sudaro šventąjį ratą.“3 Taip ir sukasi nuo praamžių didysis gamtos ratas, mažasis žmogaus gyvenimo ratas kartu su ja: užgimę, subrendę ir pasitraukiantys į savąją žiemą, savąją žemę anksčiau su tikėjimu sugrįžti, dabar – prisikelti. Ratu kaip nuo pavasario iki žiemos, taip nuo jaunystės iki senatvės, nuo anūkų iki senolių. Jėgų ratui suktis gaudami iš savo šaknų, prigimtinių kultūrinių, tradicinių ir gamtinių.
Sutrūkęs į fragmentiškas atkarpas: O technologinė kultūra, pragmatiniai interesai tą ratą sutrauko, kartu su kertamomis senomis giriomis, kerta ryšį su kartomis, protėviais, kerta jie ir senatvės temą iš mūsų sąmonės ir paramos lauko, senolius lyg šimtamečius ąžuolus, su giliomis šaknimis į praeitį, tradicijas, vertybes. Tą gyvąjį mūsų paveldą, gamtojautinę pasaulėžiūrą, širdimi skaitomą, iš kartos į kartą per šeimą ir giminę perduodamą. „Mūsų techninės kultūros nebeįstengia grįžti prie naivaus pasitikėjimo Lemtimi, kurį taip ilgai paprasti žmonės išreikšdavo mirdami.“4
Civilizacija prigimtinį, natūraliai mūsų būčiai artimą gyvenimo ratą supjaustė į trumputes atkarpas, fragmentuotą, iškreiptą veidrodžių karalystę, kur, pametę amžinybės atskaitos tašką, pasiklydom tarp atspindžių ir projekcijų ir mirtis tapo gyvybe, o gyvybė mirtimi. „Kasdieniškas, natūralus požiūris į mirtį yra viena susitaikymo su gamtos tvarka formų. /.../ Žmogus suvokdavo mirtį kaip vieną didžiųjų gamtos dėsnių ir negalvodavo nei kaip iš jos ištrūkti, nei kaip ją išaukštinti. Jis ją sutikdavo paprastai, bet su deramu iškilmingumu, kad pabrėžtų svarbą didžiųjų etapų, kuriuos kiekvienas, gyvenantis šioje žemėje, turėjo įveikti.“5 „Seniausias patvariausias ir labiausiai paplitęs jausmas mirties akivaizdoje – be baimės, ir nevilties, lyg pasyviu nuolankumu, lyg mistiniu pasitikėjimu. /.../Mirtis tai savo Lemties atpažinimas ir priėmimas.“6
Amžinybė našumo koeficientu nevertinama: mano pradžioje minėti išlikimo instinktai verčia neigti nebūtį, ir gausinti dabartį visais įmanomais ištekliais, tikintis, kad ji apsaugos nuo to, kas civilizuoto žmogaus kontrolei nepasiduoda. Tai nėra nei gerai, nei blogai – toks mūsų jau technologinėje kultūroje susiformavęs instinktas. Su prigimtiniais dalykais mėginam elgtis kaip su pragmatiniais ̶ mėginam sukontroliuoti nesukontroliuojama vieninteliu mums žinomu būdu – didindami našumą, naikindami arba neigdami. Miškai nėra medienos pramonė ir medžio vertė nematuojama medienos kubinio metro verte, ir man aiškina: „tu gindama mišką, griauni Lietuvos verslą“. Seni žmonės nematuojami našumo koeficientu, kai man vėl gi aiškina: „ko tu su jais tampaisi – be tavęs greičiau numirs ir mažiau vargo bus“.
O man galvą į tas stiklo sienas norisi daužyti, kad už tos trumpos atkarpos, kurią matome per pragmatiškumo filtrą, pasimatytų prigimtinis ratas. Plinta invazinis jaunystės, pragmatiškumo kultas – seni žmonės, medžiai, dalykai kuriuos reikia šalinti, paslėpti, sunaikinti, pakeisti jaunais, kad tik nieks neprimintų nebūties, tačiau kartu tik joje esančios patirties ir išminties versmės. Aš manau, kad mes leidžiame tam ratui trūkinėti, mes senatvę neigiame iš baimės, nes tai akistata ne tik su išmintimi, kuri duoda impulsą raidai, gamtoje, žmoguje, visuomenėje, bet ir su nebūtimi, nes atmesdami tai kas mus gąsdina atmetėm tai kas mus maitina. Todėl mes lyg augalas be šaknų, neįsikabinęs giliai į praeitį, vertybes ir iš jų semti gyvybinių jėgų savo egzistencijai, maitinamės, kasdieniais trivialiais, racionaliais substitutais. Kuriam laikui jie, kaip farmacijos pramonės vaistai, nuslopina simptomus, bet liga tai gilėja.
Slinktis iš gailesčio į sąmoningumą: kartais tai pakliūva į mūsų dėmesio lauką, bet dažniausiai gręžiamės per gailestį. Gailestis yra stipresniojo santykis su silpnesniuoju per globą vėl suteikia kontroles regimybę ir nepatenkina giliųjų prigimtinių dvasinių poreikių. O man norisi suvokimo taško perstūmimo iš gailesčio į sąmoningumą, viską sugrąžinant į savas vietas. Mes ir gamtos, ir civilizacijos dalis ir, bet koks nukrypimas nuo pusiausvyros tiek gamtoje, tiek civilizacijoje veda į tikrąją nebūtį. Senos giraitės, seni žmonės atveria mums galimybę prisiliesti prie išminties ir jėgų, per senolius vertybės ir patirtis pačiu natūraliausiu būdu pereina jaunam žmogui. Gamtoje semiamės gyvybinių jėgų savo moderniems tikslams ir poreikiams. O tai neigdami, mes nebeprisiliečiam prie savo šaknų sielomis, mes liečiamės tik protais – istoriją uždarę į vadovėlius ir faktus. O augalas auga tik maitinamas savo šaknų, taip ir mes galime augti tik atsirėmę į savo šaknis, ir kaip žmogus ir kaip tauta, mes ginam ne medžių, ne senolių o mūsų visų gyvastį.
Lietuvoje padorumas dažnai laikosi ant tradicijų, to ką gavom iš močiučių. Lietuva lyg ta močiutė, visus karus trėmimus, praradimus pernešusi, bet išsaugojusį tikrumą, natūralumą, išmintį ir šilumą. Tas ryšys kaimuose su močiutėmis, kur regis tiesiogiai per basas kojas, per skreitą, kuriame randi užuovėją nuo visų palovio baubų, ateina žemės ir tautos išmintis ir lemia sunkiais momentais mūsų pasirinkimus, vertybes, gyvenimo kelią. Ir vis dar tebetraukia į močiutės gamtos skreitą įsikniaubti pasiklydus savose fragmentuotose realybėse.
Ji vis dar čia – toje statistikoje apie sušalusius, žemiau skurdo ribos gyvenančius, vienišus, nuo geriančių sūnų smurto kenčiančius, ta Lietuva, tos mūsų gilios gilios šaknys. Čia mes be jų esam be atramos atlaikyti gyvenimo iššūkius ir be pamato statyti savo vertybių ir tikslų namus.
O ir perkeliant žvilgsnį iš gamtos į žmogų, tie patys dėsniai - visuomenės progresas leido atmesti diskriminaciją pagal odos spalvą, religiją, seksualinę orientaciją, fizinę ir psichinę sveikatą, net darbe mes kolegą vertinam ne pagal diplomą, o tai ką jis sukuria čia ir dabar, bet į amžių vis dar pernelyg susikoncentravę. Perkelkim akcentus į gyvenimo džiaugsmą, išmintį, kūrybiškumą, į tai kas sklinda iš vidaus, o ne į paso duomenis. Širdis raukšlių neturi – tiek pasenusių, tiek jaunų širdimi galima rasti visose amžiaus kategorijose.
Atkūrėm valstybę, reikia atkurti bendruomenę, nes Lietuva ne tik pragmatiškumas: įstatymai, bet ir širdis – tradicijų tęstinumas. Tradicinės kultūros šalyse nėra senelių namų – nerasite tokio poreikio nei Gruzijoje, nei Italijoje, nei Graikijoje. Ten rasite tvirtą ryšį tarp kartų, išminties perdavimą iš vienos pusės ir globą iš kitos. Skandinavijoje, kur tie ryšiai jau sutrūkinėję, matysime juos pakeitusią puikiai išvystytą socialinių paslaugų sistemą. Pas mus gi tie ryšiai jau sutrūkinėję, bet socialinė sistema dar nesukurta. Tą spragą gali užpildyti tik bendruomenė. Bejėgis tą padaryti pavienis žmogus, bejėgė viena organizacija, bet tai pagal jėgas sąmoningai bendruomenei, priverčiančiai greičiau judėti abejingus ir lėtus biurokratinius smagračius.
Atkuriam ratą: vienas kitam, žmogus žmogui, karta kartai kimbamės ir stojam į ratą, tą prigimtinį, gamtišką ratą, kurio dalimi visi esame nepaisant visų technologinių laimėjimų ir civilizuoto gyvenimo. Formuokime ne gailesčiu, o sąmoninga iniciatyva, atsakingumu, empatija grįstą ir savo artimą matančią bendruomenę, nepakančią ir nenutylinčią problemų, suvokiančią, kad tai nėra norma, tai yra spręstina situacija, turinčią priemonių ir, svarbiausia, motyvacijos spręsti. Norisi, kad tokios bendruomenės steigėjais būtume visi kartu.
1 Vienas iš mito interpretacijų - jei valdovas piktnaudžiauja valdžia – visada atsiras jėga, kuri jį sustabdys, todėl valdovas turi būti ypač dėmesingas savo sprendimuose (vikižodynas)
2 Nijolė Laurinkienė. Žemyna ir jos mitinis pasaulis. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2013 (397 psl.)
3 Ten pat
4 Philippe Aries. Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje. Baltos lankos 1993 (94 psl.)
5 Ten pat (39 psl.)
6 Ten pat (91 psl.)
Giedrė Liutkevičiūtė yra apleistų, atokiose vietovėse gyvenančių senolių partnerio, VŠĮ „Senelės pasaka“ steigėja ir vadovė
