Tokių kaip ji, pagal kraują, kilmę rusų, bet pagal sąmoningumą, pasaulėžiūrą, vertybes ne tik pilietybę turinčių, bet ir tapatybę jaučiančių ukrainiečių, europiečių jos valstybėje dauguma. Kita vertus, Europos Sąjungoje turime daug „rusų“ tarp serbų, vengrų, vokiečių, prancūzų. Regis, pasaulis pasidalijo į tuos, kurie nori tapatintis su ukrainiečiais, ir tuos, kurie su rusais, taigi, ar kalbėdami apie identitetą, mes vis dar apie tautybes kalbame?
Regis, pasaulis pasidalijo į tuos, kurie nori tapatintis su ukrainiečiais ir tuos, kurie su rusais, taigi, ar kalbėdami apie identitetą, mes vis dar apie tautybes kalbame?
Rusijos režimas siekia perbraižyti Europos žemėlapį senuoju – jėgos ir kraujo principu, bet jam gavosi perbraižyti žemėlapį vertybiniu principu, sutelkiant bendraminčius ir leidžiant išsigryninti ir konsoliduoti identitetą, tapatinimąsi su viena ar kita visuomene pagal mąstymo modelį ir gyvenimo būdą. Ukrainoje vykstantis karas iškėlė į dienos šviesą kovą tarp tokių kelių skirtingų paradigmų pasaulyje, prie kurių jungiasi valstybės, lyg socialiniuose tinkluose grupės, besidalijančios savais, vieningais naratyvais. Lyg socialinių burbulų visuomenės, susiskirsčiusios pagal visiškai skirtingas mąstysenas, jausenas ir stovėsenas, išreiškiamas vieningomis visuomeninėmis iniciatyvomis, politiniais sprendimais, nes juoda yra juoda, kai tuo tarpu pilkų galima būti ir 50 atspalvių, todėl šis karas paskatino susivienyti dėl vienos kovos ligšioliniams politiniams oponentams, pamirštant vietines partijų, užkulisių, interesų kovas.
Taip žvelgdami gauname visai kitokį žemėlapį, kitokias sienas, į vieną vieningą bloką susivienijus didžiajai daliai Europos, Amerikai, Didžiajai Britanijai, Japonijai, Australijai, į kitą Serbijai, Vengrijai, Kinijai, į trečią – Rusijai, Venesuelai, Sirijai... O pačioje Europos Sąjungoje tektoniniai lūžiai vyksta verčių ir vertybių srityje, tarp jos narių valstybių ir jų visuomenių, gramzdinantys vienus junginius, iškeliantys kitus. Dauguma Europos visuomenių akcentuoja vertybes, sutikdamos už jas sumokėti, o politikai vis dar vertėse, mėgindami jomis prekiauti. Nepastebėdami, kad jei jau į vertybes žiūri kaip į rinką, tai joje irgi yra nuvertėjimas, infliacija – tik ne prekių, o pačių prekiautojų.
Ukrainiečiai savo ryžtu primena pačios Europos kūrimosi ryžtą, be kurio energijos ir ugnies nebūtų to stabilumo ir siestos, kurioje visi prisnūdo senojoje Europoje. Toje pragmatiniais principais vienytoje Europos ekonominėje bendrijoje, kurios pavadinimas simboliškai ir buvo Anglių ir plieno bendrija. Tų pačių anglių ir to paties plieno, kurie simboliškai ir simptomiškai dabar pradėjo veikti kaip išcentrinė jėga ir skaldyt Europos vienybę, kolizijose dėl sankcijų parlamentų nuomonėms išsiskyrus – ar paisyti pragmatinių, ar vertybinių interesų.
Tektoninis skilimas tarp pragmatiškosios Europos kaip bendros ekonominės erdvės mąstymo ir deklaratyvių jos vertybių ir Europos, kurią į vieningą mąstymo lauką jungia ir būtent europiečiais paverčia demokratijos vertybės, kurių neužtenka deklaruoti, atėjus laikui turi lipti nuo tvoros arba tribūnos ir veikti. Tai antrasis frontas tarp senosios Europos, kaip vieningos ekonominės erdvės, ir Europos kaip vieningos vertybinės erdvės. Nuo šio laimėjimo priklauso ir demokratijos principų, ir pačios Ukrainos laimėjimas, tarp kurių dedu lygybės ženklą.
Ukraina yra lakmuso popierėlis, labai aiškiai ir akivaizdžiai rodantis vertybių reitingus Europoje ir pasaulyje – jos pergalė ar pralaimėjimas priklauso nuo to, ar visuomenės sutiks mokėti už gamtinius išteklius didesniu kiekiu savo pajamų, ar visgi dėl savo gerovės toliau mokės ukrainiečių krauju, ar politikai toliau tęs pasipiktinimų, pasmerkimų, komitetų, darbo grupių, naujų dekretų, solidarumą demonstruojančių vizitų deklaratyvių sankcijų liniją ar imsis lyderystės siekti rezultato, o ne išpildytų procedūrų, nes jei nėra rezultato, tai arba nepakankamos pastangos, arba netinkamos pastangos.
Taigi, jei esamos visuomenių erozijos ir jungtys į naujus vieningus laukus vyksta nebe kraujo, ne jėgos ir invazijos, net nebe ekonominiu pagrindu, tai akivaizdu, kad iki jų ateinama savanoriškai, užaugama, pasirenkama, ir, kaip matome, jei reikia, ginama, už vertybes sumokant ne tik nauda, bet ir krauju. Jei priverstinai iš vieno sąmoningumo lygmens, iš vienos socialinės, kultūrinės sanklodos fiziškai perkelsi žmogų į kitą, nieko nebus, nes valstybė tai ne kūnas, ne teritorija, net ne kraujas, valstybė - tai sąmonė.
Tą pamoką Rusija savaip suprato, slopindama sąmonę sektos principais savo skleidžiama propaganda. Gali būti rusu Lietuvoje, Ukrainoje ar Vokietijoje ir jungtis prie Maskvos informacinio lauko, ir tapatintis su juo, gali jungtis prie Lietuvos, Ukrainos, Europos, pasaulio lauko. Tokių bendruomenių pilna visose visuomenėse, vartojančių vienos valstybės kuriamas vertes, bet galvoje likusių kitų valstybių kultūrose, religijose, ideologijose t. y. vertybėse.
Pragmatiškasis valstybių jungčių į didesnius darinius motyvas nebeišlaiko visuomenių kartu, o jei ir laiko, tai tampa ne stiprinančiu, o silpninančiu, parazituojančiu veiksniu. Paraleles rodo ir kolonizavimo istorija – prigimtinės tautos po kolonizavimo ar vergovės įvairiose valstybėse įvairiais istorijos tarpsniais degraduoja savo rezervatuose, getuose ar rajonuose, kaip bepavadinsi, nors pragmatiškai jų fiziniais poreikiais regis kolonistai pasirūpina. Persodinti žmogaus negalima iš vienos kultūros į kitą, gaunam ne bendrakūrėjus, o pašalpinius, stagnuojančius, nuo savo šaknų atkirstus arba savo senosios kultūros įtakos lauke pasilikusius visuomenės sluoksnius.
Viskas turi ateiti savo laiku, ne ekonomiškai, o sąmoningumu subręsti, kad identifikuotųsi vidumi su jiems artimiausia pasaulėjauta ir gyvenimo būdu ir prie jų jungtis. Patvariausi visuomenių dariniai yra sąmoningai pagal vertybes pasirinkti priklausyti dariniai. Ukraina pasirinko europietiškos mąstysenos ir gyvensenos kelią, tuo priversdama Europą audituoti savo vertybių atitiktį realybei. Tokie procesai natūralūs, prigimtiniai – intakai natūraliai įsiliedami į upę ją stiprina ir atnaujina, o statomi šliuzai tik smardina stovintį vandenį.
Bandoma ideologiškai kurti ir „Russkij mir“, prijungiant į vieną ideologinį lauką ir kitose valstybėse gyvenančius pasekėjus. Regis, tie patys principai, tik juos iš esmės priešingais paverčia klausimas, ar tas priklausymas yra sąmoningas, ar pasąmoninis procesas? Rusijos visuomenė gi dreifuoja labai siauroje amplitudėje – tarp bizūno ir meduolio, nelabai tepasikeitusioje nuo baudžiavos laikų. Užstrigusi istorijos plokštelė, keičiasi tik vardai, figūros, siužetai, bet traumuotos psichikos elgesio modelis tas pats.
Savo galią atiduoti kitam ir suvokti savo bejėgystę visada trauma. Pasak traumų teorijos, traumuojantys įvykiai suskaldo ir sustabdo asmenybės raidą tame amžiaus tarpsnyje, kuriame įvyko trauma. Tai, kas galioja asmeniui, galioja ir visuomenei kolektyvinių traumų atvejais. Meduolis – saldžios istorijos apie tariamą galybę į amneziją gramzdinančios nemalonų suvokimą apie savo bejėgystę ir susitaikymą su baudžiauninko dalia, kurių poveikį sustiprina žinojimas apie represijas pasipriešinus. Akistata su tuo, kuris išdrįso paimti savo galią, savo laisvę, savo teisęs spręsti ir gyventi pagal vertybes, yra akivaizdi grėsmė saviapgaule kažkaip pateisinamai egzistencijai.
Jei toks pasidavęs baudžiauninkui savyje asmuo atsiduria prieš dilemą – ar priimt faktą, kad jo kaimynui pavyko iškovot laisvę, pasukt europietišku keliu, sukurt gerovę sau ir savo šeimai, o jam ne, tai jam belieka du keliai. Vienas jų priimti savo patirtį, iš jos pasimokyti ir sąmoningai ją keisti auginant pilietiškumą. Tik štai tos akistatos statistinis vidurkis neištveria, tuomet įsijungia universalus instinktyvus psichologinis mechanizmas, verčiantis pasukti kitu keliu – tas kaimynas, pasaulis, Vakarai, nesvarbu kas „tas“, kuris verčia stoti į tokią akistatą su realybe, turi būti apjuodintas, nukeltas nuo pjedestalo, sumintas į purvą, kad nesiskirtų nuo jo arba ištrintas iš jo realybės ne perkeltine, o, deja, tiesiogine prasme, nes kitaip ta akistata nepakeliama, joje neįmanoma išbūti, kai nėra valios ir drąsos imti keisti savo realybę, savo valstybę, savo likimą.
Todėl priklausantys „Russkij mir“ agresyviai, desperatiškai, rėksmingai ieškos, už ko užsikabinti savo realybei apginti net grubiausiai baltuose siūluose siūtose istorijoje. Ukraina Rusijos bejėgystės veidrodis, ir kuo garsiau kalba vidinis balsas, kad jie išdrįso, o aš ne, tuo labiau kyla noras jį nutildyti, sunaikinant to priežastį. Tai universalus mechanizmas, tai agresorių vedantis skausmas iš vidaus ir mėginimas jį nutildyt daužant sau pačiam per nagus. Modeliai kartosis, tik siužetai ir vardai keisis, nes kitam keliui reikia sąmoningumo ir drąsos – pripažinti tiesą, atsiprašyti, atsiimti savo galią ,o tai reiškia būtinybę ir atsakomybę veikti. Kol to nebus, tada Ukrainą keis kita šalis, ir vėl kita, ir dar kita.
Taigi čia instinkto kova su sąmoningumu, pasąmonės su sąmone, bejėgystės su drąsa, pasyvumo su atsakomybe, progreso su regresu. Į kovą įsitraukęs visas pasaulis, todėl tai pasaulinis evoliucinis karas, už laimėjimą ar pralaimėjimą žmogiškumui mumyse.
Giedrė Liutkevičiūtė yra organizacijų konsultantė, jos publikacijas galima rasti čia: www.giedreliutkeviciute.lt
