Internetuose jau senokai paplitęs ir savotiška miesto legenda tapęs pokštas apie buitinės technikos naudojimo instrukciją. Buitinės technikos gamintojai naudojimo instrukcijose perspėja „išskalbto skalbyklėje“ jūsų mylimo gyvūnėlio „nedžiovinti mikrobangėje“, nes pasaulyje atsiranda tokiu savotišku mąstymu pasižyminčių žmonių, nors jums tokie pokštai su gyvūnais net neateitų į galvą.
Komiška ir graudu, bet tokia taisyklė galioja ir Lietuvos valstybės tarnautojams. Anokia čia paslaptis, kad, jeigu Lietuvos pilietis gali elgtis savo valstybėje taip, kaip nedraudžia teisės aktai, tai biurokratas – atvirkščiai. Nerašyta taisyklė, bent jau man neteko susidurti niekur su raštišku reglamentavimu, kad jeigu neparašyta, kad galima, vadinasi jokiu būdu negalima.
Pabandykite ką nors padaryti, o ne pašalpos prašyti, tuoj jus už iniciatyvą ir nubaus. Paskutiniai, nors ne tokie ir nauji, Statybos įstatymo pakeitimai eilinį kartą įnešė sumaištį, o kainą kaip visada sumoka verslas. Įstatymų leidėjai ir kontroliuojančios institucijos paaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip ką nors reglamentavo nebegali, prisiimti atsakomybės nebenori ir viską palieka teismų išaiškinimui. Gal bent teismas supras, kur čia administracinę naštą mokesčių mokėtojams įstatymų leidėjas palengvino.
Vasarą Palangos savivaldybė sukilo ginti viešo intereso, t.y. viešųjų tualetų, pastatytų paplūdimyje, nes pastaruosius Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija apskelbė nelegaliai pastatytais, todėl nedelsiant griautinais. Savo veiksmus inspekcija motyvuoja tuo, kad pastatas sujungtas su žeme, o nuo jos „atjungus“ sumažės vertė, todėl jis negali būti nei įrenginiu, nei laikinu statiniu. Štai toks subtilus vieno kito punkto pakeitimas Statybų įstatyme įvarė visą biurokratiją į kampą, nes nebeliko, kur paskaityti, kaip traktuoti tokį nematytą statinį. Paskutinė viltis – civilinis kodeksas ir nekilnojamojo daikto apibrėžimas. Viešasis tualetas nei įrenginys, nei laikinas statinys, fiziniai požymiai kaip pastato, todėl nelegaliai pastatytas. Tauta juokiasi, savivaldybė teisme viešąjį interesą gina.
Analogiška tragikomiška situacija tebevyksta Šiauliuose. Tik čia, matyt, savivaldybei viešojo intereso nėra ko ginti, nes nelegaliomis statybomis paskelbtos kelios mieste veikiančių restoranų terasos su stoginėmis. Ne tik paskelbtos nelegaliomis, bet ir liepta nusigriauti. Savivaldybė išdavė leidimus statyti, bet naujai pakeista ir miesto tarybos patvirtinta viešosios vietos naudojimo tvarka nebeįpareigoja jų išmontuoti pasibaigus šiltajam sezonui. O tai, matyt, pats tikriausias požymis, kad čia tikrų tikriausi nekilnojamieji daiktai. Sujungti su žeme.
Inspektoriai, surašę aktą, nejaukiai gūžčioja pečiais. Patys supranta, kad nelogiška, bet gavo skundą. Gavus skundą, negali ignoruoti, turi ištirti ir nelegalios statybos aktą surašyti. Klausiami, kodėl tik kelios įstaigos baudžiamos, atsako, kad tik tiek skundų tebuvę. Nors visa Šiaulių pėsčiųjų gatvė analogiškomis terasomis ir stoginėmis apstatyta. Tas pats miesto gyventojų ir svečių labai pamėgtas vandenlenčių parko FoxSpot statinys prie garsiosios Šiaulių geležinės lapės ir tas sujungtas su žeme, nors dokumentuose traktuojamas kaip laikinas statinys. Įdomiausia, kad kol vieni verslininkai gavo aktus su įpareigojimu išmontuoti savo turtą, savivaldybė tuo pačiu metu išdavė leidimus kitiems verslininkams statyti naujus. Nesmagiai nuteikia žinojimas, kad konkurentai tavo veiklą gali stipriai apsunkinti vienu skambučiu į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją. O tai, kad leidimai išduodami kitoms įstaigoms, kurių statiniai „liečia žemę“ verčia pagalvoti ir apie ne visai skaidrius dvigubus standartus savivaldybėje.
Pavasarį bandyta ieškoti pagalbos ir sveiko proto. Savivaldybėje surengti iškilmingi susitikimai su Viešbučių ir restoranų asociacijos bei Šiaulių pramonininkų asociacijos vadovais, iškilmingai pažadėta padėti ir tokią absurdišką problemą išspręsti. Atrodo visi sutarė, kad situacija ir inspekcijos argumentai nelogiški. Tuo tarpu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos teisės skyriaus vedėja nebuvo tokia įtikinta. Civiliame kodekse aiškiai parašyta: nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Suprantate: „susiję su žeme“. O visos lauko terasos yra susiję su žeme. Taip rašo įstatymas. Na taip, architektūra labai pažengus šiais laikais, bet levituojančių ore pastatų dar neteko matyti. Visi, kokie jie bebūtų ar įrenginiai ar laikinieji statiniai, jie visi liečia žemę.
Pastarasis Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas „išplovė“ laikinojo statinio sąvoką. Pirmasis Statybos įstatymas buvo numatęs ne ilgesnį kaip 5 metų laikinumo terminą, tačiau savivaldybių administracijos galėjo numatyti ir kitokį, trumpesnį terminą. Laikinojo statinio ypatybė dar ir ta, kad jis neregistruojamas Nekilnojamojo turto registre, todėl jokios grėsmės, kad koks nors piktavalis verslininkas ims ir užgrobs valstybinę žemę nėra. Tas pats senasis įstatymas ir statinio sąvoką aiškino kitaip, todėl visi architektai ir inžinieriai pagal nutylėjimą žinojo, kad nekilnojamasis daiktas, registruojamas registre yra tas, kuris „yra pastoviai tvirtai sujungtas su žeme“. Taip atsitinka įrengus statiniui pamatus. O nelegaliosios terasos pamatų neturi, tik yra „susiję su žeme“.
Deja, viešojo sektoriaus taisyklė galvoti tik tiek, kiek parašyta aktualioje redakcijoje galioja ir Šiaulių miesto savivaldybei. Visai kaip toje buitinės technikos instrukcijoje. Savivaldybės teisininkai mato tik vieną kelią – įvesti dar vieną sąvoką įstatyme ir apibrėžti, kas yra restorano terasa. O tai tik dar labiau susiaurins jau ir taip mažą kampą, kuriame atsidūrė. Kas bus sekantį kartą, kai kas nors neatitiks jokios įstatymuose aprašytos sąvokos ir fizinių požymių?
Tuo tarpu Šiaulių smulkusis paslaugų verslas tapo įkaitu ir skirtingų institucijų sąskaitų suvedinėjimo auka, nes savivaldybė pasyviai stebi, kuo čia baigsis teismai. Savivaldai Lietuvoje suteikta nemažai teisių, visi Lietuvos didmiesčiai pasitvirtinę atitinkamas lauko terasų ir stoginių statymo tvarkas, Palanga gina viešą interesą, o Šiauliuose skundžiamės, kad centras ištuštėjęs. Kitą vasarą restoranai svečius vaišins ant Aladino kilimo.
Giedrė Mendoza Herrera yra architektė, Lietuvos architektų rūmų ekspertų tarybos narė.