Sidabrinė ekonomika – tai ekonominė aplinka, kurioje vyresni nei 60 metų amžiaus žmonės tarpusavyje sąveikauja ir klesti darbo vietose, įsitraukia į inovatyvius verslus, padeda plėtotis rinkai, dalyvaudami joje kaip vartotojai bei gyvena sveiką, aktyvų ir produktyvų gyvenimą.
Spartus visuomenės senėjimas Lietuvoje sukelia daugybę iššūkių, turinčių tiesioginę įtaką šalies ekonominiam vystymuisi, gyventojų sveikatai bei gyvenimo kokybei, tačiau artėjant rinkimams beveik pusę partijų šį klausimą savo rinkiminėse programose ignoruoja arba planuoja problemą išspręsti didinant pensijas, nedetalizuojant „stebuklingo“ plano, kas esant tokiam sparčiam visuomenės senėjimui tas pensijas „uždirbs“.
Išanalizavus partijų rinkimines programas matyti, kad tik dvi partijos iš 17-kos turi planą, kaip būtų galima paskatinti sidabrinę ekonomiką bei spręsti senėjančios visuomenės problemą kompleksiškai.
Laisvės partija savo programoje pristato aibę priemonių, kurių spektras apima senjorų išlaikymo darbo rinkoje priemones (lankstesnis darbo laiko reguliavimas, mokestinės lengvatos darbdaviams įdarbinant senjorus, „sidabrinių startuolių“ skatinimo paketai, persikvalifikavimo programos ir pan.), socialinių inovacijų, nukreiptų į senjorus skatinimą, sveikatos ir socialinės globos sprendimus, vyresnio amžiaus aktyvumo ir sveikatingumo skatinimo priemones ir pan.
Laisvės partijos programoje rašoma, kad siekiant paskatinti vyresnio amžiaus aktyvumą ir motyvaciją netgi ketinama inicijuoti „Sidabrinio influencerio“ programą, tačiau tokios priemonės, matyt, labiau skirtos ne realiam poveikiui, tačiau jaunesnio amžiaus rinkėjų dėmesiui pritraukti. Nepaisant to, šios partijos programoje pagaliau yra konstatuojama, kad vyresnio amžiaus visuomenės dalis nėra tik minia paliegusių ir ligotų žmonių, kurių problemos sprendžiamos padidinus pensijas ir ligoninių lovas, tačiau ji yra ir potencialas, kurį galima išnaudoti skatinant „sidabrinę ekonomiką“.
Išanalizavus partijų rinkimines programas matyti, kad tik dvi partijos iš 17-kos turi planą, kaip būtų galima paskatinti sidabrinę ekonomiką bei spręsti senėjančios visuomenės problemą kompleksiškai.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija siūlo „iš naujo atrasti ir įgalinti vyresnės kartos potencialą“. Tam pasiekti turėtų padėti priemonės, susijusios su vyresnio amžiaus asmenų išlaikymu darbo rinkoje (mokestinės aplinkos, darbo santykių pokyčiais, karjeros konsultavimo paslaugomis, senjorų tobulėjimo kuponais), verslumo skatinimu bei inovacijų ir mokslinių tyrimų šioje srityje finansavimu. Galima teigti, kad ši partija „sidabrinės ekonomikos“ klausimą išskirtinai traktuoja kaip ekonominės politikos klausimą, o tai rodo aiškios krypties ir vizijos turėjimą.
Kitų partijų programose vyresnio amžiaus piliečiai daugiausiai yra traktuojami kaip probleminė visuomenės dalis. Į juos žiūrima kaip į problemą, kurią reikia spręsti, tačiau ne kaip į potencialą, kurį būtų galima panaudoti skatinant ekonomiką. Daugelio partijų nuomone, senėjančios visuomenės problemą gali išspręsti geresnės kokybės geriatrijos paslaugos ir jų prieinamumas, paliatyvi slauga, platesnis socialinės globos ir slaugos paslaugų spektras, gerontologijos specialistų tinklo plėtra ir pan.
Kitų partijų programose vyresnio amžiaus piliečiai daugiausiai yra traktuojami kaip probleminė visuomenės dalis. Į juos žiūrima kaip į problemą, kurią reikia spręsti, tačiau ne kaip į potencialą.
Dalies partijų žadami senėjančios visuomenės problemų sprendimai apskritai apsiriboja tik į rinkėjus orientuotais pažadais didinti pensijas (pvz. Lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga žada netgi 13-ąją pensiją) bei kitomis dėmesį traukiančiomis, bet sunkiai įgyvendinamomis priemonėmis, pvz.: Liaudies partija siūlo nemokamą elektrą senjorams, Lenkų rinkimų akcija pristato „kelialapio“ senjorams idėją, skatinančią senjorus pasinaudoti apgyvendinimo kaimo turizmo sodybose Lietuvoje. „Klišine“ atrodo ir kai kurių partijų pristatoma senjorų aktyvinimo programa, kurioje žadama naudojantis trečiojo amžiaus universitetais organizuoti įvairius praktinius užsiėmimus senjorams, kai tuo tarpu trečiojo amžiaus universitetai sėkmingai šia veikla užsiima visoje Lietuvoje jau ne vieną dešimtmetį.
Apibendrinant partijų programas ir jų planus, susijusius su senėjančios visuomenės iššūkiais, galima teigti, kad politiniu lygmeniu vis dar nėra įsisąmoninta, kad greitu laiku trečdalis Lietuvos bus „sidabrinės ekonomikos“ dalis ir kad norint išlaikyti konkurencingą valstybę reikėtų senėjančios visuomenės temą padaryti prioritetine visose politikos srityse bei iš esmės keisti „problemų sprendimo“ požiūrį į efektyvų naujų galimybių ir potencialo išnaudojimą.
Giedrė Ramanauskienė yra Lietuvos inovacijų centro Inovacijų analizės ir politikos departamento vadovė.
