Premjero, paskelbusio norą kandidatuoti į prezidentus, Sauliaus Skvernelio vieša kalba Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos suvažiavime taip pat atskleidė vertybines dominantes. Tie kontūrai man sukėlė tokius pastebėjimus.
1) Akivaizdi nuoroda į populizmo ideologiją, kai šalia „žmonių“ akcentavimo, garbinimo „Lietuvai reikia drąsaus, ryžtingo, atsakingo, turinčio patirtį valstybės valdyme, žmonių ir valstybės interesus ginančio prezidento. Šalies vadovo, kuris mato ir girdi visus Lietuvos žmones“, visuomenė kalbėtojo padalijama į grynuosius, dorybingus žmones ir pavojingus „kitus“, kurie yra tautos viduje identifikuotas blogis, rastas bendras priešas.
Šiuo atveju, populistinės demokratijos vizijoje, premjeras iš visuomenės išstūmė, pašalino vaikų neauginančius žmones. Tai iliustruoja ši ištrauka: „Prezidento, kuris supranta, kas yra šeima, su kokiais iššūkiais susiduria vaikus auginantys ir jais besirūpinantys žmonės. Atėjo laikas šaltuose valstybės vadovo rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą. Tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti atsakingas ir rūpintis kitais. Tik toks žmogus gali suprasti tokių pačių šeimų lūkesčius ir problemas, suteikti žmonėms viltį.“
„Pavojingų kitų“ koncepcija populizmo ideologijoje ir komunikacijoje (nes šio reiškinio turinys ir stilius yra neatsiejami) remiasi išskirtos grupės išskyrimu, išstūmimu, priešpastatant tarp „mes“, „žmonės/tauta“, kaip homogeniškos kategorijos, ir „jie“, tautos priešai.
Šis populizmo bruožas remiasi autoritarizmu, nuoroda į tvirtą lyderį arba griežtas politines priemones. Tokios aiškios premjero deklaracijos apie visuomenės padalijimą į „šeimos žmones“ ir „žmones, neauginančius vaikų“ rodo nedemokratinio lyderio poziciją ir atskleidžia žmogiškas vertybes.
2) Prezidento kalba ir įvaizdis, tradiciškai, pirmiausia, siejamas su moraliniu autoritetu, kurio misija vienyti tautą, moderuoti skirtingas nuomones, palaikyti skirtumus. Tačiau pastebėtina, kad „kietas kalbėjimas“ Lietuvoje ir toliau sėkmingai „ima“ viršų.
Gyventojų apklausose premjero reitingas vėl, regis, pakilo.
3) „Kieta“ retorika Lietuvoje įsišaknijusi galbūt todėl, kad ją palaiko daugiau žmonių, nei tų, kuriems toks politikų komunikacinis stilius nepriimtinas. Be to, tas oficialias viešas kalbas padeda rengti komunikacijos, viešųjų ryšių specialistai, kurie vis dar galvoja, kad mūsų šalyje visuomenė sovietinė, ir jai, esą, kaip dar prieš kelis dešimtmečius, patinka griežtas diktatoriškas tonas.
O gal tiesiog, niekas į tą komunikaciją nesigilina, juk tai tik žodžiai. Vis dėlto, mąstantys žmonės renkasi.
4) Tokie politinio elito pasirodymai, tiek verbaliniai, tiek ir simboliniai, kai „tvarkietis“ Vytautas Kamblevičius valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui įteikė dovanų botagą nepaklusniesiems tvardyti, kelia didžiulį susirūpinimą ir liūdesį dėl Lietuvos valdymo ateities. Tas realus veiksmas pasirodė kaip fotofikcija portalo naujienos įrėminime, bet gi tai įvyko iš tikrųjų! Liberalios demokratijos šalyje, viešai auditorijoje.
Niekam nekilo mintis pareikšti mandagią pastabą dėl šio akibrokšto.
5) Kandidatų kalba yra geriausias žmogaus atspindys, nesvarbu, kad ją parengti padėjo kažkas kitas. Atsakomybė už ją tenka pačiam politikui, nes tik jis nusprendžia, ką palikti ir ko atsisakyti, jis tą kalbą ištransliuoja savo balsu ir savo kūnu.
Beje, žmonės balsuoja ne už kandidatą, o už save, už tą, kuris sugebėjo geriausiai susitapatinti su auditorija, tautos lūkesčiais, norais ir vertybėmis. Sėkmingi politiniai pranešėjai visada omenyje turi turėti auditoriją ir savo kalbas pasirinkti pagal prielaidas, kurias turi dabartinė auditorija.
Sėkmingi politiniai pranešėjai visada omenyje turi turėti auditoriją ir savo kalbas pasirinkti pagal prielaidas, kurias turi dabartinė auditorija.
Ar šiandien tautos prielaidos yra gyventi atsiskyrus, tarp teisuolių/ grynuolių ir pavojingų „kitų“, kaip grupės žmonių, neturinčių ir neauginančių vaikų?
Statistika parodys gegužės mėnesį, kas žmonėms neša viltį ir tikėjimą valstybe, kas yra šiandieniniai mūsų tautos moraliniai autoritetai.
6) Dar neperskaičiau naujos Alvydo Jokubaičio knygos „Politinis idiotas“ (2019), bet ji ant mano stalo, nes „užkabino“ įvadas, kuris ir inspiravo šiuos apmąstymus.
Tai štai ta citata: „Kelis pokomunistinius dešimtmečius bandoma įtikinti, kad naujas žmogus turi atsirasti kaip naujos visuomenės padarinys. Nebėra komunistinio laikotarpio persekiojimo, leidžiama laisvai išpažinti religiją, panaikinta vienos partijos diktatūra, sugriauta geležinė uždanga ir pasiekta daugybė kitų reikšmingų permainų, tačiau žmonės ir toliau vienas kitą moraliai žemina, užgaulioja ir žlugdo. Kiekvieną dieną pokomunistinis žmogus rodo savo moralinį menkumą.“
Giedrė Vaičekauskienė yra politikos mokslų doktorantė, viešojo kalbėjimo dėstytoja.
