Ši strategija išlieka aktuali, bet turi būti adaptuota. Kad neatsiliktume nuo dabarties iššūkių, privalome investuoti dar didesniais mastais į žmones, technologijas, gynybos pramonę, mobilumo infrastruktūrą.
Investicijos į karį
Mūšio laukas keičiasi iš esmės, todėl, kad atgrasymas suveiktų, Lietuvai reikalinga technologijas įvaldžiusi, pasirengusi ir motyvuota Lietuvos kariuomenė (LK). Norint pritraukti ir išlaikyti geriausius, investicijos į karių ir karininkų socialinius paketus, į pensijų reformą; integravimas po tarnybos į civilinį sektorių yra baziniai reikalavimai. Lygiai taip pat svarbios dar didesnės investicijos į nuolatinį aukščiausio lygmens karių ir karininkų lavinimą; siuntimas į kursus turi būti pagrįstas ne vadų malone, bet – aiškiais tikslais.
Technologinis išprusimas yra kitas prioritetas. Kiekvienas karys turi suprasti ne tik, kaip veikia dronai, bet ir kaip sąveikauja virsmo technologijos – dirbtinis intelektas, autonominės sistemos, didieji duomenys, kosmoso technologijos. Todėl kultūrinė transformacija kariuomenėje ir visoje krašto apsaugos sistemoje yra būtina, o technologiniai ir doktrininiai pokyčiai turi būti integruoti į karinį rengimą. Įgyvendinant šiuos fundamentalius pokyčius hierarchinėje Lietuvos kariuomenėje, reikalinga telkianti lyderystė, kuri papildytų tvirtą politinę viziją dėl šalies saugumo.
Investicijos į karines technologijas
Privalome investuoti į technologinius sprendimus ir juos adaptuoti į esamus šalies karinius pajėgumus. Karybos postūmis link robotizacijos, autonomijos ir dirbtinio intelekto yra neišvengiamas. Technologijomis siekiame padėti kariams išsklaidyti karo miglą, įgalinant augančių informacijos srautų surinkimą bei užtikrinant greitesnį sprendimų priėmimą.
Kad šios technologijos veiktų, reikalinga integruota sistema su duomenų surinkimu, jų apdirbimu, perdavimu ir analizės algoritmais. Dronas yra tik vienas iš šios sistemos elementų. Technologijų suderinamumas ir sugebėjimas komunikuoti yra vienas didžiausių iššūkių, kurį privalo įveikti visos modernios kariuomenės. Programinė įranga karinėse technologijose tampa svarbiausiu konkurenciniu pranašumu.
Biudžeto dalis naujausiems technologiniams sprendimams neabejotinai augs. Tačiau, jei siekiame realių karinių pajėgumų didinimo, vien tik nupirkti programine įranga grįstas technologijas – nepakanka. Būtina transformuoti visą įsigijimų procesą, kuris turi būti greitesnis ir lankstesnis. Norint neatsilikti nuo naujausių technologijų tendencijų gynybos srityje, LK sąveika su patikimomis vietos ir užsienio gynybos įmonėmis turi būti nepertraukiama. Galiausiai, technologijų diegimas į kariuomenės pajėgumų matricą reikalauja ir politinės valios bei lyderystės.
Investicijos į gynybos pramonę
Lietuva per artimiausią dešimtmetį išleis krašto apsaugai ne mažiau kaip 25 milijardus eurų. Investuodami į gynybos pramonę turime užtikrinti, kad didžioji gynybos biudžeto dalis liktų Lietuvoje ir sustiprintų šalies ekonomiką.
Krašto apsaugos ministerijos (KAM) lyderystė yra pirmas žingsnis, kuris reikalingas, norint sudaryti sąlygas Lietuvos pramonei įsilieti į NATO šalių gynybos sektorių. Gynybos pramonė yra unikali ekosistema, kuri turi glaudžiai bendradarbiauti su Lietuvos kariuomene bei užsienio gynybos partneriais. Tik instituciškai įgalinta KAM yra pajėgi užtikrinti reikiamo lygio sąveiką su visais ekosistemos dalyviais.
KAM, bendradarbiaudama su privačiu sektoriumi ir padedama tokių valstybės finansų įstaigų kaip ILTE, turėtų įsteigti Gynybos technologijų agentūrą, kuri veiktų kaip centrinis informacinis centras, tyrimų ir vystymo gynybos srityje koordinatorius, finansavimo teikėjas, galintis per investicijas į įmonių kapitalo struktūrą užtikrinti, kad vystomos technologijos būtų aktualios LK ir NATO partneriams. Agentūra, dirbdama ekonominės diplomatijos priemonėmis, identifikuotų tarptautinio bendradarbiavimo sritis šalies gynybos pramonei ir taptų kertiniu administraciniu gynybos investicijų vienetu, per kurį eitų tiek jungtiniai investiciniai projektai, tiek „ofseto“ iniciatyvos.
Kalbant apie gynybos pramonės, technologijų ir valstybės institucijų sąveiką, kelių milijonų dotacijos, kuriomis siekiama nupirkti dronų ir kitos ginkluotės Ukrainai, yra gera pradžia, tai padeda ir Lietuvos gamintojams. Bet norisi galingesnio postūmio Lietuvos ekonomikai, o ne tik viešųjų ryšių efekto. Politiniai lyderiai ir institucijos turi įgalinti gynybos pramonę per investicijas, prisiimant riziką ir remiant nacionalinius gynybos pramonės „čempionus”, taip padedant jiems įsilieti į demokratinio pasaulio tiekimo grandines.
Investicijos į infrastruktūrą
Lietuvos infrastruktūra turi įgalinti karinį mobilumą. Oro uostų, uostų, geležinkelių, kelių infrastruktūra privalo ženkliai ūgtelti, norint sudaryti sąlygas NATO sąjungininkų atvykimui ir LK judėti greitai. Ilgametis investicijų trūkumas į šalies susisiekimo infrastruktūrą yra žalingas ne tik Lietuvos gyventojams, kurie priversti keliauti blogiausiais keliais regione, bet ir šalies saugumui. Deja, keliai – ne vienintelė problema. Bendra Lietuvos infrastruktūros būklė, jei lygintume ją su liga, yra ne pavienių susirgimų, o epidemijos lygio. Pavyzdžiui, jei sąjungininkams reiktų atvykti ir dislokuotis Lietuvoje nedelsiant, Klaipėdos uostas gal ir yra pasirengęs priimti karius ir techniką, bet judėjimas per miestus ir kelius link susitelkimo vietų būtų ženklus iššūkis.
Du pagrindiniai gynybos infrastruktūros kūrimo principai tokie. Pirma, infrastruktūros gerinimas turi būti visos valstybės, ne tik Karšto apsaugos ministerijos ar vienos savivaldybės, reikalas. Antra, būtinas privataus sektoriaus kompetencijų įtraukimas per viešo ir privataus sektorių partnerystę. Šį modelį jau pritaikėme vystant tris karinius miestelius, kurie tapo veikiančiomis karinėmis bazėmis per rekordiškai trumpą laiką. Privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas prisideda prie šalies ekonomikos skatinimo. Milžiniškas infrastruktūros poreikis atvykstančiai Vokietijos brigadai tik įrodo, kad turime padaryti viską, kad šios investicijos liktų Lietuvoje.
Noriu pabrėžti, kad šios investicijos yra ne tik krašto apsaugos atsakomybės sritys. Investicijos į gynybos pramonę, infrastruktūrą, technologijas ir žmones neabejotai susisieja ir su kitomis valstybės valdymo sritimis. Todėl, norėdami užtikrinti Lietuvos saugumą ir klestėjimą, pirmiausia turime užtikrinti, kad krašto apsaugos valdymas būtų patikėtas į profesionalų rankas, kurie ne tik turi aiškią viziją, lyderystės patirtį saugumo srityje, bet ir reikalingas bei dabartinį laikmetį atitinkančias kompetencijas.
