Kad ir kiek žmonija progresuotų, pokyčiai tebėra viena iš nenatūraliausių būsenų tiek žmonėms, tiek organizacijoms, tiek valstybėms. Pasikeitimai, iš kurių susideda istorijos tėkmė ir kurie yra civilizacijos progreso garantas, išlieka sunkiai suvokiami ir keliantys baimę.
Technologijų srityje pokyčiai ir yra ne kas kita kaip technologijų progreso šerdis. Technologijos ir yra pokyčiai. Verslo organizacijos nuolat keičiasi, nes be pasikeitimų ir be naujovių įdiegimo bet koks komercinis projektas yra pasmerktas žlugti.
Visi asmeniškai esame patyrę, ką reiškia, kai laukti ir nelaukti pokyčiai beldžiasi į duris. Prisiminkime stresą, kurį patiria vaikai, keisdami mokyklas, studentai išvykstantys mokytis į užsienį, sportininkai, keičiantys klubus, jau nekalbant apie netikėtai užklumpančias ligas ar nelaimes.
Kartais epinio masto revoliucijos išardo įprasto gyvenimo status quo, nors ir kaip belauktume naujos aušros. Tai nėra ramybės metas, bet laikas, kai užtikrintumą pakeičia neužtikrintumas ir baimė. Šią savaitę prisiminėme per Berlyno sienos kritimo 25-ių metų sukaktį. 1989-aisias turbūt sunku buvo suvokti ir nuspėti, į kokią ateitį mes, tuo metu vis dar už geležinės uždangos, nueisime.
Kaip ir kiekviena valstybė, nestokojame problemų ir iššūkių – bent tris iš jų turime spręsti neatidėliotinai.
Bet pokyčiai tvyrojo ore. Patriotų bei iniciatyvių ir drąsių žmonių dėka, Lietuva tapo nepriklausoma – ji pasikeitė, nepaisant baimių, iššūkių ir sunkumų. Žvelgiant atgal, dabar mes labai aiškiai matome, kad šie pokyčiai buvo vienintelis teisingas kelias, nes laisvė yra viena. Mes išdrįsome keistis, todėl ir laimėjome.
Kelias, kurį Lietuva nuėjo, yra įspūdingas. Ir jei kas bandys ginčytis, belieka pasiūlyti žvilgtelti į mūsų artimas kaimynines valstybes. Politiniai, socialiniai bei vertybiniai skirtumai tarp Europos (vakarų) civilizacijos dalimi esančių Baltijos valstybių ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos respublikų yra akivaizdūs.
Tiesa, kaip ir kiekviena valstybė, nestokojame problemų ir iššūkių – bent tris iš jų turime spręsti neatidėliotinai.
Pirma, po to, kai 2004-aisiais metais Lietuva tapo NATO ir Europos Sąjungos nare, vienas pagrindinių strateginių uždavinių išlieka neišspręstas – kokia mūsų valstybės ateities vizija? Koks yra kitas šalies progreso etapas? Trumpalaikių balsų besivaikančios partijos, deja, per dešimt metų nesugebėjo paskleisti ir įtikinti Lietuvos žmonių, koks yra kitas tikslas. Jokia organizacija, joks žmogus, jokia valstybė negali pasiekti prasmingo tikslo, jei jo nežino.
Antra, šiandieninė regiono saugumo padėtis aiškiai rodo, kad Lietuvos kariuomenė, viena efektyviausiai dirbančių valstybinių institucijų, turės adaptuotis ir keistis. Pokyčiai hierarchinėje organizacijoje yra eksponentiškai sudėtingesni nei kitose mažiau autoritetu pagrįstose institucijose.
Be to, verta nepamiršti, jog iš aukščiau padiktuoti įsakymai keistis visada turės priešingą efektą kariuomenės organizacinei kultūrai. Padidintas finansavimas, aišku, padės, bet vėlgi mes susiduriame su kariuomenės vizijos problema. Pateiksiu vieną „žemai kabantį vaisių“ – tvarūs pokyčiai įvyks tik tada, kai įsiklausysime į žmonių, kurie bus labiausiai įtakoti ateinančių pokyčių, t.y. jaunų karininkų ir karių, nuomones ir pasiūlymus.
Pokyčiai politinėje šalies sistemoje yra būtini, jei norime, kad mes ir mūsų vaikai gyventų geresnėje Lietuvoje.
Trečia, vertybių krizė šalies politikoje negali tapti demokratinės valstybės kasdienybe. Tai nėra normalu. Suprantu, kad daugelis rėks, kad Lietuvos (ir kitų šalių) politikos padangėje niekada kitaip nebuvo. Kartosis teiginiai, kad politika visur ir visada buvo ir yra purvina bei savanaudiška. Atsiprašau, bet toks požiūris yra absurdiškas. Pokyčiai politinėje šalies sistemoje yra būtini, jei norime, kad mes ir mūsų vaikai gyventų geresnėje Lietuvoje.
Labai savalaikė prieš dvi dienas paskelbta Tado Langaičio ir jo bendraminčių iniciatyva „ikalbėk.lt,“ kuria siekiama pritraukti daugiau sąžiningų žmonių į politiką. Sunku nesutikti su šio projekto tikslais ir ambicijomis. Politinės arenos valymas jau senai pavėluotas.
Politikų ir jų parankinių nebaudžiamumas, akivaizdus protekcionizmas bei savivaliavimas – tai valstybinio lygio problemos, kurios, nors ir dažnai praleidžiamos tarp ausų, griauna Lietuvos valstybingumo pamatus. Tokie atvejai, kai politikai išlieka nebaudžiami už diplomų suklastojimą, balsų pirkimu, ar atvirai nusikaltėlišką veiklą, žlugdo pasitikėjimą Lietuvos institucijomis. Jei negalime pasitikėti savo išrinktais parlamentarais ar savivaldybės nariais, valstybės samprata deformuojasi ir ryšys su šalimi silpnėja.
Netikiu, kad mes norime gyventi tokioje šalyje, kur tautos išrinkti žmonės elgtųsi ne savo rinkėjų labui. Todėl tikiu, kad Lietuva pribrendo pokyčiams. Nauji vėjai (kartu su naujais veidais) politinėje sferoje yra reikalingi, nors tai ir neturėtų apsiriboti vien tik jaunais politikais – amžius tikrai nėra pagrindinis kriterijus. Esminiai bruožai, kurie gyvybiškai reikalingi Lietuvos politikos padangėje, – stiprus vertybinis pagrindas, kompetencija, bei užsidegimas įvykdyti konstruktyvius pokyčius šalies labui.
Esminiai bruožai, kurie gyvybiškai reikalingi Lietuvos politikos padangėje, – stiprus vertybinis pagrindas, kompetencija, bei užsidegimas įvykdyti konstruktyvius pokyčius šalies labui.
Kaip šiuos pokyčius įvykdyti? Vadovų ir tariamų autoritetų primestos vizijos ir strategijos niekada nepakeis nei kariuomenės nei mūsų politinės kultūros.
Jokia šalies vizija neprigis, jei ji neatspindės giliausių mūsų žmonių vertybių. Realūs pokyčiai ateis tik tada, kai Lietuvoje susiformuos gyvybinga pilietinė visuomenė, kuri aktyviai įsilies į šalies ateities kūrimą.
Tikiu, kad su laiku ši stipri pilietinė visuomenė taps mūsų šalies stiprios politinės kultūros varikliu, ir tuo pačiu padės sukurti klestinčią, saugią bei atvirą Lietuvą.
Kiekvienas iš Lietuvos piliečių gali prisidėti prie Lietuvos vizijos formavimo, prie diskusijų apie Lietuvos saugumą, apie tai, kokių politikų su kokiomis vertybėmis mes siekiame. Likus dvejiems metams iki kitų Seimo rinkimų, pradėkime mąstyti, kokią ateities Lietuvą norime matyti.
Giedrimas Jeglinskas yra buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas
