Man, kaip vienam iš šios idėjos propaguotojų, toks sprendimas, nors ir pateiktas viešumai neparuoštas, yra labai lauktas.
Žvelgiant į ateitį, Lietuva išliks ir klestės, jei turėsime aktyvią pilietinę visuomenę. Privalomoji karinė tarnyba (šauktiniai) yra geriausias būdas suartinti socialines atskirtis Lietuvos visuomenėje.
Savo ruožtu stipri ir patriotiška pilietinė visuomenė tai pirmiausia stiprios demokratijos bruožas. Tokia pilietinė visuomenė neleis pasikartoti okupacijai bei agresijai ir tik tokia visuomenė yra geriausias priešnuodis nuo „žalių žmogeliukų“ ir nuo kitų hibridinio karo metodų.
Todėl VGT sprendimas sugrąžinti šauktinius yra ne tik sveikintinas, bet ir gyvybiškai būtinas siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą bei šalies išlikimą. Tačiau, kaip sakoma, velnias slypi smulkmenose.
VGT sprendimas sugrąžinti šauktinius yra ne tik sveikintinas, bet ir gyvybiškai būtinas siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą bei šalies išlikimą.
Pirmiausia, reikėtų aiškiai suprasti skirtumą tarp šauktinių ir profesionalų. Lietuvos kariuomenė artimiausiu metu (nesant karo padėčiai ar mobilizacijai) netaps “šauktinių” kariuomene.
Kariuomenės pagrindas ir sprendimų priėmėjai išliks profesionalūs kariai ir karininkai. Dėmesys šauktiniams yra reikalingas, kad būtų parengtas aktyvusis kariuomenės rezervas bei, kaip minėjau aukščiau, stiprinama pilietinė visuomenė. Reiktų neabejoti, kad į NATO operacijas vyks ne šauktiniai, o tarptautinės patirties įgiję karininkai ir liktiniai. Todėl, bet kokie lyginimai, kuri kariuomenė – šauktinių ar profesionalų – yra geresnė ar reikalingesnė, yra beprasmiai. Ir profesionalai, ir šauktiniai yra reikalingi, nes atlieka skirtingas funkcijas šalies gynyboje.
Antra, turime įsigilinti, kaip šauktinių apmokymai bus vykdomi. Iš blankių komentarų spaudoje galime matyti, kad siekiama sudaryti apmokymų sąlygas daliniuose. Lietuvos kariuomenės planuotojai nusprendė, kad tai optimaliausias variantas, tačiau bendras bazinis kario rengimas mokomajame pulke turi savo privalumų. Surenkant visus karius į vieną vietą bent keliems mėnesiams būtų galima supažindinti naujokus su kario “abėcėle” užtikrinant, kad visi kariai išmoks tuos pačius būtiniausius dalykus.
Baziniai kario apmokymai užima laiko. Tuo tarpu VGT pateiktas devynių mėnesių trukmės „šaukimas“ yra per trumpas. Geresnis sprendimas būtų „šaukti“ nuo liepos mėnesio (pasibaigus abitūros egzaminams) iki kitų metų rugpjūčio, taip užtikrinant bent 13 mėnesių kario kursą, į kurį įeitų ir baziniai mokymai, ir tarnyba dalinyje. Taip pat vietoje plačios amžiaus grupės vertėtų sutelkti dėmesį į abiturientus.
Baziniai kario apmokymai užima laiko. Tuo tarpu VGT pateiktas devynių mėnesių trukmės „šaukimas“ yra per trumpas.
Trečia, vadovaujantis personalas ir jų parengimas, ir vadų įtaka šauktinių apmokymams.
Nesuklyskime – jei nusprendėme „šaukti“ karius, turime garantuoti aukščiausio lygio vadovavimą, kur vadai sugeba motyvuoti ir užtikrinti metodišką asmenybės augimą.
Norisi tikėti, kad nustatytas penkių metų šauktinių sugrąžinimo periodas aiškiai parodys, kad privalomoji karinė tarnyba taps Lietuvos gyvenimo kasdienybe. Būtent vadai – profesionalūs kariai ir karininkai – bus atsakingi už pasiektus rezultatus. Todėl būtina investuoti į šių karių profesionalų parengimą. Turbūt akivaizdu, kad reikia padidinti kariūnų skaičių Lietuvos karo akademijoje ir tuo pačiu gerinti akademijos mokymo bazę.
Ketvirta, VGT patvirtino planus pašaukti vos tris tūkstančius jaunuolių. Belieka tikėtis, kad egzistuoja „slaptas“ planas, pagal kurį šauktinių skaičius su laiku bus didinamas iki visuotinės pomokyklinės tarnybos. Loterija yra patenkinama laikina išeitis, tačiau pašauktųjų skaičius bus per mažas, kad sistemiškai sustiprintų visuomenę. Turbūt didžiausia rizika yra tolesnis visuomenės supriešinimas, jei taps įmanoma iš kariuomenės išsisukti.
Penkta, būtina užtikrinti kariuomenės vystymo finansavimo nenutrūkstamumą. Kalba eina ne vien apie ginkluotės, amunicijos ar sunkiosios technikos pirkimus, bet apie padorios nekilnojamojo turto infrastruktūros pastatymą bei efektyvaus ir modernaus mokymo proceso sukūrimą šauktiniams (ir profesionalams).
Finansų užtikrintumas suteiktų garantijas, bei faktinį leidimą KAM ir kariuomenės vadovybei vykdyti reikalingas reformas. Šiuo atveju turbūt vertėtų paankstinti finansinius įsipareigojimus atnaujinant partijų susitarimą dėl krašto apsaugos finansavimo padidinimo.
Turbūt didžiausia rizika yra tolesnis visuomenės supriešinimas, jei taps įmanoma iš kariuomenės išsisukti.
Esame svarbaus Lietuvos istorijos momento liudininkais. Privalomosios karinės tarnybos sugrąžinimas yra labai reikalingas. Bet taip pat turime suvokti, kad tiek strategiškai svarstydami šio sprendimo pliusus ir minusus, tiek taktiškai vykdydami jį, mes negalime suklysti. Tai turi būti gerai apgalvotas procesas, o ne priešrinkiminis politinis cirkas. Kiekviena klaida, kiekvienas neteisingas žingsnis bus analizuojamas ir pabrėžiamas spaudoje ir socialinėje erdvėje, Lietuvoje ir užsienyje. Mes akivaizdžiai matome strateginių saugumo klaidų kainą Ukrainoje.
Privalomoji karinė tarnyba gali prigyti Lietuvoje lygiai taip pat sėkmingai, kaip ji veikia Izraelyje, Singapūre ir kitose stipriose visuomenėse. Sėkmę lemiantys veiksniai bus sugebėjimas suteikti jaunuoliams aukšto lygio karinį ir patriotinį parengimą, lyderių ugdymas tarp šauktinių ir profesionalų karių, ilgalaikio finansinio stabilumo garantijos krašto apsaugai, bei, be abejo, aiškios paskatos, tokios kaip nemokamas universitetinis išsilavinimas ar galimybė įsidarbinti valstybės tarnyboje.
Ateina įdomūs ir įspūdingi laikai. Bet verta atminti, kad yra tik vienas tikslas, viena alternatyva – pergalė.
Giedrimas Jeglinskas yra buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas
