Pirmasis – Donaldo Trumpo inauguracija naujuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Tie, kurie dar tikėjo, kad tapęs prezidentu D.Trumpas taps labiau „prezidentišku“, atrodo, bus smarkiai klydę. Inauguracinėje kalboje jis nupiešė „apokaliptinę“ JAV padėtį, nepaisant to, kad buvęs prezidentas Barackas Obama susitvarkė su ekonomine krize, JAV ekonomika stabiliai ir gana sparčiai auga, automobilių pramonė buvo atgaivinta, nedarbas siekia vos 4,6 proc. (Lietuvoje 8 proc.), žmogžudysčių ir nusikaltimų skaičius taip pat mažėja, o JAV vis daugiau naudoja atsinaujinančius energijos išteklius, taip prisidėdama prie klimato kaitos stabdymo.
Šiame kontekste didžiausią nerimą Lietuvai ir sąjungininkams turėtų kelti naujojo JAV prezidento skelbiami izoliacionizmo ir ekonominio protekcionizmo siekiai.
D.Trumpo vertinimu, Jungtinių Valstijų vaizdas yra toks, tarsi tai būtų kokia pilietinio karo draskoma, atsilikusios ekonomikos valstybė. Šiame kontekste didžiausią nerimą Lietuvai ir sąjungininkams turėtų kelti naujojo JAV prezidento skelbiami izoliacionizmo ir ekonominio protekcionizmo siekiai.
Verta pastebėti, kad sausio 3 dieną šeši JAV Kongreso nariai pasiūlė įstatymą dėl Jungtinių Amerikos Valstijų pasitraukimo iš Jungtinių Tautų Organizacijos, UNESCO ir Pasaulio sveikatos organizacijos. Tai būtų beprecedentis įvykis tarptautinės sistemos raidoje, kai galingiausia pasaulio valstybė atvirai deklaruoja siekius užleisti savo pozicijas.
Istorijoje buvo tik vienas atvejis, kai valstybė pati taikiai užleido dominuojančias pozicijas kitai šaliai – Didžioji Britanija XX amžiaus penktajame ir šeštajame dešimtmetyje pripažino JAV dominavimą. Vis dėlto, britų sprendimas buvo Antrojo pasaulinio karo pasekmė. D.Britanija buvo pernelyg nualinta, kad išlaikytų imperiją. Panašios situacijos JAV šiuo metu tikrai nėra.
JAV savanoriškas pasitraukimas iš pasaulio reikalų yra pavojingas, tačiau čia istorija nesibaigia. Antrąją savo prezidentavimo dieną D.Trumpas Centrinės žvalgybos agentūroje apgailestavo, kad JAV po Irako karo 2003 m. nesugebėjo pasilikti naftos telkinių kontrolės, o dėl to, jo teigimu, susikūrė ISIS. Dar pridūrė, kad pasikartojus tokiam scenarijui jis naftos kontrolę tikrai išlaikysiąs. Taip jis sugrąžino JAV į XIX amžių, paskelbęs, kad resursų kolonializmas JAV užsienio politikoje yra galimas.
Vienu sakiniu naujasis prezidentas nubraukė B.Obamos siekius atkurti Jungtinių Valstijų moralinę lyderystę.
Vienu sakiniu naujasis prezidentas nubraukė B.Obamos siekius atkurti Jungtinių Valstijų moralinę lyderystę. Tokie pareiškimai verčia abejoti JAV kaip tarptautinę sistemą stabilizuojančios ir patikimos valstybės pozicijomis.
Problema ta, kad tokiais pareiškimais trinama riba tarp JAV ir kitų agresyvių šalių, stiprinamos alternatyvių galios centrų pozicijos. Jungtinių Valstijų nenuspėjamumas dėl išsiskiriančių naujojo prezidento, jo komandos ir Kongreso pozicijų mažina pasitikėjimą šia šalimi. Respublikonų Kongresas taps tuo centru, į kurį bus kreipiamos NATO sąjungininkų diplomatų viltys.
Antrasis įvykis – Kinijos prezidento Xi Jinpingo kalba Davoso Pasaulio ekonomikos forume. Kinijos vadovas pademonstravo beprecedentę ambiciją tapti naujuoju globalios ekonomikos, kapitalizmo ir laisvos prekybos lyderiu. Kol D.Trumpas kalba apie izoliaciją ir protekcionizmą, Xi Jinpingas gina laisvąją prekybą ir rodo esąs pasirengęs perimti ne tik ekonominę, bet ir politinę lyderystę, nes naujasis JAV prezidentas ją tiesiog atiduoda į jo rankas. Kinija, nepaisant savo agresyvių veiksmų Pietų ir Rytų Kinijos jūrose, gali būti pradėta laikyti pakankamai nuspėjama ir patikima, nes globaliai ji laikoma prekybine supervalstybe, kurios pernelyg nedomina vertybės, o užsienio politika apibrėžiama tik verslo interesais. Tokia tendencija yra pavojinga. Per verslo interesų derinimą ir vertybines pozicijas, Jungtinės Valstijos ganėtinai sėkmingai plėtė demokratijos ir žmogaus teisių erdvę pasaulyje. Nelikus vertybinės dimensijos, prioritetą teikiant tik prekybai, demokratijos padėtis tik blogės. Beje, trečiasis įvykis taip pat tarnauja Kinijos interesams.
Trečiasis įvykis – Didžiosios Britanijos premjerės Theresos May kalba dėl šalies pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Premjerė deklaravo, kad bus siekiama vadinamojo „kietojo“ „Brexit“, Jungtinei Karalystei pasitraukiant iš žmonių judėjimo laisvės ir Europos Teisingumo teismo jurisdikcijos, išlaikant didžiausią galimą prieigą prie vieningos rinkos, pasirašant aukšto palankumo laisvosios prekybos sutartį su Europos Sąjunga.
Atrodo, kad D.Britanija nori dviejų tarpusavyje nesuderinamų tikslų – būti ES superpartnere, gauti maksimalią ekonominę naudą be įsipareigojimų.
Atrodo, kad D.Britanija nori dviejų tarpusavyje nesuderinamų tikslų – būti ES superpartnere, gauti maksimalią ekonominę naudą be įsipareigojimų. Tuo pat metu D.Britanija grasina ES, kad šiai nesutikus su jos sąlygomis, šalis virs „mokesčių rojumi“ Europos kompanijoms.
Premjerė T.May tarsi mantrą kartojo, kad pasitraukusi iš ES Jungtinė Karalystė taps globalios laisvosios prekybos lydere ir turės daugiau laisvosios prekybos nei iki šiol. Akivaizdu, kad tiek ekonominės laisvės, kiek jos turėjo priklausydama ES, D. Britanija neturės bendradarbiaudama su jokia kita valstybe. Šalis jau ilgą laiką siekė plėsti ekonominį bendradarbiavimą su Kinija, tačiau šių šalių niekada nesies vertybiniai tikslai, o Jungtinės Karalystės užsienio politikos interesai bus aukojami prekybos vardan. Skaldantis Europai, alternatyvių galios centrų žavesys tik didės, o tai ves prie pragmatiškesnės užsienio politikos Vakaruose.
Panašu, kad „Brexit“ gali suskaldyti pačią D.Britaniją. Škotija ir Šiaurės Airija siekia likti ES, Škotijos netenkina T.May iškeltos sąlygos Europos Sąjungai. Vis mažiau abejonių lieka dėl antrojo Škotijos nepriklausomybės referendumo. D.Britanijos skilimas neigiamai atsilieps NATO ir saugumui Europoje.
Ketvirtasis įvykis – kraštutinių dešiniųjų partijų lyderių suvažiavimas Vokietijoje. Prancūzijos Nacionalinio fronto, Vokietijos „Alternatyvos Vokietijai“ ir Nyderlandų Gerto Vilderso Laisvės partijos lyderiai džiaugėsi D.Trumpo ir „Brexit“ sėkme, tikėdamiesi tokio pat „domino efekto“ kontinentinėje Europoje, siekiant „sugrąžinti valdžią į piliečių rankas ir baigti priespaudą“. Tai reiškia – laimėti rinkimus ir paskelbti apie pasitraukimą iš ES, toliau silpninant Europą ir Vakarus. Politinis oportunizmas Europoje mažins stabilumą ir naikins vertybes, kurių pagrindu Senasis žemynas suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo, atsukant laikrodį atgal. Gal tai bjaurus istorijos pokštas, tačiau pernai pirmą kartą po septyniasdešimties metų buvo išleista Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“, kuri tapo bestseleriu Vokietijoje. Nesinorėtų, kad ideologija, sunaikinusi milijonus, atgimtų.
Atrodo, mažai kas abejoja, kad G.Vildersas laimės rinkimus Nyderlanduose, ką liudija naujausios apklausos, o Marine Le Pen gerai pasirodys Prancūzijos prezidento rinkimuose. Partijos „Alternatyva Vokietijai“ palaikymas siekia apie 15 proc., bet galima numanyti, kad jis bus didesnis, nei skelbia apklausos. Angelai Merkel praradus pozicijas ar joms susilpnėjus, potencialiai gali būti prarastas vienintelis lyderis, laikantis Europos Sąjungą, kurios išlikimas esama forma taptų kvestionuotinas.
Grėsmių daug, o aiškių atsakymų kaip reaguoti, deja, nėra. Senų draugų išlaikymas ir tiltų statymas, atrodo, bus tas kelias, kuriuo teks eiti, tikintis, kad pasaulis bus kiek stabilesnis, nei jis atrodo šiandien. Galima guostis tuo, kad patys blogiausi scenarijai retai kada išsipildo.
Dr. Giedrius Česnakas yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto lektorius
