Gerbiami išrinktieji ir paskirtieji valstybės vadovai, terminuoti ir neterminuotieji pareigūnai, svečiai, ponios ir ponai!
Ką turėtų, privalėtų iš šios aukštos tribūnos sakyti Nacionalinės premijos laureatas, lietuvis, varpininkas, pasaulį drebinančių, sveiku protu nesuvokiamų politinių įvykių akivaizdoje? Vaitoti ar grėsmingai mojuoti kumšteliu, išraiškingai tylėti ar ginti esmines vertybes, palaikyti puolamus ar pulti užpuolusius? Prarastos politinės atsakomybės ir politikų pasimetimo akivaizdoje menininko laikysena turėtų iš esmės keistis. Apie tai kalbėjo ir kalba didžiausi pasaulio intelektualai, atsiedami, gal net izoliuodami siauras politines ambicijas nuo plataus humanistinio konteksto. Įtakų kova, kurioje vienadienė, suasmeninta sėkmė iškeliama aukščiau visuomenės tikslų, neturi ateities ir veda į sumaištį.
Vienos klestinčios arabų šalies vadovas yra pasakęs: jei man gerai, tai nėra gerai. Tačiau jei gerai visiems, tuomet ir man gerai. Dabar pasaulyje populiaresnė kitokia mąstysena – jei man blogai, tegu bus blogai ir kitiems, o jei man gerai, kiti man neberūpi. Tokia „filosofija“ dar būtų pakenčiama kokioje nors izoliuotoje nuo išorinio pasaulio sodyboje ar nedidelėje kontoroje, kurioje šeimininkas gyvena tik vardan savęs, tačiau kai tokios nuostatos paplinta ar tampa politika – pasaulis ilgai ramus nebus. O ir nerimsta. Menininko intuicijos, nuojautos seniai kužda – renesanso idėjų lauksime dar ilgai, o viduramžiai – bent jau tamsioji jų pusė – artėja. Taigi, pasikartosiu: politikams atsisakius atsakomybių kažkas gi jas turi perimti. Naivu būtų tikėtis, kad menininkams ši našta pakeliama, tačiau jiems pakeliama pareiga nelikti nuošalėse, pakelėse. Jų drąsus žodis, įtaigi giesmė, meno kalba išreikšta pozicija yra neapsakomai stipri priemonė perspėti, paaiškinti, padėti susivokti. Tamsiausiais žmonijos gyvenimo istorijos metais meno žmonės nelikdavo abejingi, reiškėsi, netylėjo. Tiesa, tokia jų pozicija daugeliui jų atsisukdavo represijomis, net mirtimi, tačiau jie nebodavo pavojų. O kaip elgiasi mūsų menininkai, kokia jų laikysena? „Eurovizijos“, „Chorų karų“ ar „Mados teismo“ intrigos tampa vieninteliu kovos lauku, gi net dar šou maro nepaliesti menininkai apsiriboja kavos puodeliu kokios nors parankios valdžiai parodėlės atidaryme ar nuolat stebinti pasišovusio spektaklio premjeroje. Nebeliko mūsų mene pozicijos, ryžto, o tik susitaikymas, prisitaikymas, svajonė apie europinius pinigėlius dar vienam vienadieniui konceptualaus meno projektui. Sumenko kultūrinė spauda – rašome vieni apie kitus, švelniai, maloniai, nuspėjamai. O ką galiu pasakyti apie pagarbą savo kultūrai? Puikus koncertas Vasario 16 dienai skirtame minėjime Kaune apsiribojo iki skausmo girdėta Juozo Naujalio „Svajone“, tačiau pagrindinis laikas buvo skirtas Vagneriui, Rachmaninovui. Lietuvos teatruose taip sunkiai prasibrauna, tarkim, Balys Sruoga, Juozas Grušas. Na, šiek tiek išgirstame Kazio Binkio, Vaižganto tekstų, kaip dabar įprasta sakyti. Netgi ir operos teatras gal po 10 metų delsimo išdrįso užsakyti nacionalinę operą, nes tokį pavadinimą turi savo afišoje.
Mes triukšmaujame, kad gatvių pavadinimai Lietuvos pakraštyje rašomi nelietuviškai, o paklausykime, kaip kalba populiarių TV laidų vedėjai, dalyviai? Sakysite, dramatizuoju, o gal ir ne laiku arba ne vietoje apie tai kalbu, apie tai, kas rūpi man, meno pasaulio žmogui. Ne, gerbiamieji, ir laiku, ir vietoje, nes jei ir Seime mes gvildensime tik tas temas, kurios nežeidžia daugumos, arba tas, kurios geros tik man, tai kaip mums, laureatams pasiekti, kad būtume išgirsti? Ar ir šiais klausimais reikia skelbti referendumus? Taigi, šiandien, ko gera, yra tik vienas klausimas – sąžiningos atsakomybės klausimas, kuris jau nebepriklauso nuo to, kokia tavo specialybė, tautybė ar religija. Netgi nepriklauso ir nuo to, kokiai mažumai ar didumai tu priklausai.
Vasario 16-ji ir kovo 11-ji kasmet tampa mums dvejais labai rimtais testais, patikrinančiais, kokie esame ir kas mūsų laukia, jei vis dar esame tokie, kokie esame. Dabar formuojasi dar vienas testas: prarastos politinės, pilietinės sąžinės akivaizdoje paklauskime savęs, kokia gi mūsų inteligentijos, meno, kultūros, mokslo žmonių, jaunuomenės sąžinė, ar ji pajėgi kompensuoti tą vakuumą, kuriame atsidūrė visa nieko nereiškianti, bejėgė ir biurokratizuota pasaulinė politikos vadyba, geriausiu atveju siūlanti mums išgąstį ir nesusigaudymą. Trečiasis testas tikriausiai pareikalaus iš mūsų itin daug jėgų. Gal netgi kovos su savimi, savo nuopuoliais ir neveiklumu, gal jis bus netgi lemiantis.
Kitų metų vasario 16-tą į tuščią nišą Vytauto Didžiojo karo muziejaus varpų bokšto viršuje kauniečiai ketina sugrąžinti Juozo Mikėno sukurtą, bet prieš II pasaulinį karą pradangintą „Kario“ skulptūrą. Turėtų įkvėpti, padrąsinti, sutelkti. Tikiu, turėtų.
Tad su švente, gerbiamieji, su nesunaikinama viltimi.
