Dalis teigia, jog jiems niekas tokios galimybės nesudarytų, tačiau kiek iš jų bandė to siekti? Papasakodamas savo pavyzdį, tikiuosi, pagelbėsiu būsimiems abiturientams, taip pat viliuosi, kad šis precedentas privers Nacionalinį egzaminų centrą (NEC) apsvarstyti, ar egzaminai vyksta tinkamai.
Televizijos reportaže kalbama, kad komisija leido man iš naujo laikyti egzaminą paveikta argumento, jog buvau pavargęs. Galiu jus, mielieji komentatoriai, nuraminti. Iš tiesų apie tai nebuvo nė vieno žodžio. Egzaminas buvo nesunkus ir užduotis atlikau ganėtinai greitai ir puikiai, tačiau stengdamasis išvengti neapdairių klaidų praradau laiko nuovoką ir, vykdytojai pranešus, jog iki egzamino pabaigos liko 15 minučių, mano atsakymų lapas buvo tuščias.
Nutikti taip, kaip nutiko man, gali kiekvienam ir yra neteisinga, kad dvylikos metų pastangos nueitų perniek.
Per likusį laiką visko perrašyti fiziškai nesuspėjau, prašiau vykdytojos priimti mano juodraštį, tokių atvejų yra buvę egzaminų praktikoje, tačiau ji su tuo nesutiko.
Siūlyčiau mokinius įspėti, kiek dar yra laiko, likus ne 15 minučių, bet 1 valandai, tada būtų išvengta tokių situacijų.
Nutikti taip, kaip nutiko man, gali kiekvienam ir yra neteisinga, kad dvylikos metų pastangos nueitų perniek. O Švietimo įstatyme parašyta, kad vienas iš švietimo tikslų yra nustatyti jaunuolio kūrybinius gebėjimus ir pagal tai padėti jam įgyti kompetenciją, padėsiančią įsitvirtinti ir sėkmingai konkuruoti.
Pagal NEC reglamento 148 punktą kandidatai prašymus dėl jiems aktualių ir apraše nenumatytų ar nereglamentuotų brandos egzaminų atvejų teikia NEC direktoriui. Juos svarsto komisija. Tad, kaip matome, į šią komisiją gali kreiptis kiekvienas, o ji atviru balsavimu priima sprendimą.
Naudodamasis tokia galimybe nusiunčiau argumentais paremtą prašymą nevertinti mano egzamino bei jį leisti perlaikyti pakartotinės sesijos metu. Buvo pridėti laimėjimai, susiję su istorija (Respublikinės olimpiados dalyvis, 2013 metų II turo metu 1 rezultatas visoje Lietuvoje), mokyklos išduota charakteristika, kurioje buvo rašoma ir apie akademinį vidurkį (9,9), taip pat juodraštis.
Ši komisija rekomendavo NEC direktorei bei Istorijos valstybinio brandos egzamino vertinimo komisijos pirmininkui anuliuoti mano rezultatą, o mokyklai leisti perlaikyti egzaminą. Gimnazijos direktorius pasirašė įsakymą, suteikiantį galimybę man savo gebėjimus parodyti pakartotinės sesijos metu. Tačiau viskas buvo sprendžiama VBE vertinimo komiteto posėdyje. Šį komitetą sudaro Egzaminų vertinimo komisijų pirmininkai, Švietimo ir mokslo ministerijos, Nacionalinio egzaminų centro, Lietuvos aukštųjų mokyklų ir tautinių mažumų atstovai. Komiteto sprendimas buvo man palankus: pakartotinai peržiūrėjus mano valstybinį brandos egzaminą bei remiantis rekomendacija anuliuoja pasiektą rezultatą.
Džiugu, kad abiturientai turi galimybę kreiptis į respublikinio lygio komisijas, kurios sudarytos iš labai autoritetingų žmonių, nėra šališkos, kaip įprasta vietinėse komisijose. Tačiau labai gaila, kad mano gimtosios mokyklos, kurioje mokiausi septynerius metus ir iškovojau ne vieną reikšmingą pergalę įvairiuose konkursuose (Lietuvos moksleivių meninio skaitymo konkurso II laipsnio diplomas, LR rašinių konkurso II laipsnio diplomas ir kt.), sportinėse varžybose, mokytoja Vilma Narkauskienė, kuri man nėra dėsčiusi nei vienos pamokos, leidžia sau viešai skleisti dezinformaciją bei spręsti, dėl ko galima kovoti ir kada mokinys gali teikti skundą, o kada ne.
Tie, kurie teigia, kad ši istorija palengvino mano gyvenimą, klysta. Patyriau 18 dienų nežinomybę, spaudimą, kurio iki šiol niekada nebuvau patyręs, o apie galutinį leidimą laikyti egzaminą sužinojau likus mažiau nei parai iki jo. O ir pats egzaminas, ko gero, buvo pats sunkiausias gyvenime.
Tai buvo puiki gyvenimo pamoka, iš kurios pasimokau labai daug. Ją išgyvenęs galiu drąsiai teigti, kad ne viską nulemia pinigai ir pažintys. Asmeniškai nepažinojau nei vieno žmogaus, sprendusio mano likimą, todėl ateityje raginčiau kiekvieną moksleivį, ypač tą, kuris turi svarių argumentų, kovoti dėl savo ateities, nors tikimybė, kad pasiseks, yra visai nedidelė.
Galbūt ir dabar liks pasipiktinusių žmonių, tačiau kiek išdrįstų laikyti iš naujo egzaminą, nesužinoję savo rezultato? Manau, šis precedentas parodė mokiniams, kad jie gali būti išklausyti ir išgirsti.