Būtent toks „verslo“ modelis pastaraisiais metais išpopuliarėjo Lietuvoje. Visai nenuostabu, nes tam egzistuoja puikios sąlygos, o Aplinkos ministerija ir kitos atsakingos institucijos, regis, kol kas nėra pasiryžusios imtis konkrečių veiksmų situacijai pataisyti.
Leidžiama pažeidinėti įstatymus
Problemos šaknys, visų pirma, glūdi neefektyvioje atliekų turėtojų ir tvarkytojų kontrolėje, negebėjime užtikrinti, kad būtų laikomasi visų įstatymuose numatytų reikalavimų ir normų. Konkrečiau – situacija dažnos bankrutuojančios įmonės atliekų apskaitos žurnaluose ir sandėliuose skiriasi kaip diena ir naktis.
Realūs surinktų ir saugomų atliekų kiekiai neretai keletą kartą viršija oficialiuose apskaitos dokumentuose nurodomus skaičius. Tai, kad įmonės sukauptų atliekų kiekiai gerokai viršija jai išduotuose leidimuose numatytus limitus, dažniausiai paaiškėja tik bankroto administratoriui pradėjus gilintis į įmonės buhalterinę ir atliekų apskaitą. Kyla klausimas, kodėl patikrinimus atliekantys inspektoriai pažeidimų nefiksavo gerokai anksčiau?
Tokia tvarka yra ydinga ir leidžia atsakomybės išvengti tiems asmenims, dėl kurių – daugeliu atvejų tyčinių – veiksmų susikaupė tonos nesutvarkytų atliekų.
Susidaro įspūdis, kad, kalbant apie atliekų tvarkymą, šiandien įmonės jaučiasi nekontroliuojamos ir nebaudžiamos, o atliekų apskaitą tvarkosi taip, kaip joms geriau. Akmuo šiuo atveju krenta į kontroliuojančių institucijų daržą. Būtent jų pareiga yra užtikrinti, kad atliekos būtų apskaitomos, saugomos ir tvarkomos pagal galiojančius įstatymus.
Šimtams tonų atliekų sutvarkyti – du mėnesiai ir jokio biudžeto
Vis tik ir patys įstatymai bei atliekų tvarkymą reglamentuojanti teisinė bazė toli gražu nėra tobuli. Pagal šiuo metu galiojantį bankroto įstatymą prievolė pasirūpinti bankrutuojančios įmonės atliekomis tenka bankroto administratoriui – būtent jis turi ne tik užtikrinti, kad atliekos būtų sutvarkytos, bet ir mokėti baudas to nepadarius laiku. Verta paminėti, kad laiku – reiškia per du mėnesius nuo privalomojo nurodymo sutvarkyti atliekas gavimo.
Reikėtų pabrėžti, kad dviejų mėnesių terminas suteikiamas dažnai šimtams tonų atliekų – neretai pavojingųjų – sutvarkyti. Turint omeny, kad bankroto administratorius dažniausiai neturi jokių finansinių galimybių šiai prievolei įvykdyti, terminas mažų mažiausiai yra neadekvatus, o galbūt reikėtų nebijoti pasakyti – absurdiškas.
Net ir turint gerokai daugiau laiko be atitinkamų finansinių išteklių sutvarkyti atliekų neįmanoma – dažnai jos yra netinkamos tolimesniam perdirbimui, o didelio atliekų kiekio sutvarkymui laikantis įstatymuose numatytos tvarkos gali prireikti ir kelių šimtų tūkstančių eurų. Dažniausiai bankrutuojančių įmonių su nemenku nesutvarkytų atliekų bagažu sąskaitose švilpauja vėjai, visas kilnojamas ir nekilnojamas turtas jau seniai būna parduotas, o už juos gautų lėšų nebelikę nei kvapo – lygiai kaip ir už atliekų surinkimą gautų pinigų.
Taigi tipinė situacija – įmonė surenka gerokai daugiau atliekų negu jai leidžiama, už jų sutvarkymą gauna nemenkas sumas, jos išgaruoja iki paskelbiant įmonei bankrotą, o bankroto administratorius lieka su kalnais atliekų, už kuriuos tampa atsakingas, ir dėl kurių sulaukia nuobaudų iš aplinkosaugininkų. Bankroto administratorius tokiu būdu tampa faktiškai kaltas dėl įmonės vadovų padarytų nusižengimų ir neteisėtų veiksmų.
Garantija – tik pavojingosioms atliekoms
Akivaizdu, kad tokia tvarka yra ydinga ir leidžia atsakomybės išvengti tiems asmenims, dėl kurių – daugeliu atvejų tyčinių – veiksmų susikaupė tonos nesutvarkytų atliekų.
Tiesa, šiokie tokie saugikliai įstatymų numatyti kalbant apie pavojingųjų atliekų tvarkytojų bankroto atvejus. Jiems visuomet galioja valstybės garantija, pagal kurią pavojingųjų atliekų tvarkymo kaštus, bankroto atvejais, kai nepakanka pačios įmonės lėšų, laiduojant valstybei padengia draudimo bendrovės ar bankai.
Vis tik tokia sistema negalioja nepavojingosioms atliekoms, kurių sutvarkymo finansavimo klausimas lieka neišspręstas. Be to, net ir minėtas pavojingųjų atliekų draudimas galioja tik oficialiai vidiniuose įmonės apskaitos dokumentuose nurodytoms atliekų apimtims. Deja, kaip jau minėta anksčiau, realūs atliekų kiekiai būna gerokai didesni, todėl jų sutvarkymui reikia papildomų lėšų.
Garantijos ir atliekų draudimo sistemą būtų racionalu taikyti visoms – ne tik pavojingosioms atliekoms. Problemą taip pat galėtų išspręsti specialaus bankrutuojančių įmonių turimų atliekų sutvarkymui skirto, Aplinkos ar Ūkio ministerijos administruojamo fondo įsteigimas.
Pagalbos iš valstybės tarnautojų nesulaukia
Įmonių bankroto atvejais ant bankroto administratoriaus – ir vien tik jo – pečių taip pat krenta atsakomybė tinkamai identifikuoti bei apskaityti visas įmonės turimas atliekas. Tai gerokai sudėtingesnė užduotis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Daugeliu atvejų bankrutuojančios įmonės turimi atliekų apskaitos duomenys neatitinka realios situacijos, o kai kuriais atvejais apskaitos žurnalai apskritai nėra prieinami, nes įmonė paprasčiausiai jų nevedė. Visiškai suprantama, kad bankroto administratorius pagalbos identifikuojant atliekas dažnai kreipiasi į regiono aplinkos apsaugos departamentų pareigūnus. Deja, paprastai sulaukiama neigiamo atsakymo, šių departamentų darbuotojams kartojant, kad jiems tokia pareiga nepriklauso.
O vis tik turbūt turėtų – juolab, kad neretu atveju dideli atliekų kiekiai neteisėtai surenkami galimai dėl kontroliuojančių institucijų pareigūnų neveikimo ar aplaidumo. Iš tiesų būtų tikslinga į atliekų kiekio ir sudėties identifikavimo procesus įtraukti ir Aplinkos ministerijos specialistus. Tai galėtų leisti greičiau nustatyti, kiek ir kokių nesutvarkytų atliekų bankrutuojanti įmonė turi, ir paspartinti su tolimesniu jų likimu susijusių klausimų sprendimą.
Giedrius Mikulskas yra Pavojingųjų atliekų tvarkytojų asociacijos (PATVA) vadovas
