Tai tik pora garsiau nuskambėjusių pavyzdžių, kurie parodė, kad pavojingųjų atliekų tvarkymas Lietuvoje kontroliuojamos netinkamai.
Akivaizdu, kad valstybės investicijos į modernius informacinių technologijų sprendimus, turinčius padidinti atliekų tvarkymo verslo skaidrumą, kol kas neišnaudoja visų galimybių.
Atliekų apskaitos programos ir duomenų pateikimą reglamentuojantys teisės aktai dabar aplinkosaugininkams tepadeda surinkti „žalius“ statistinius duomenis. Jie suteikia nedaug naudos, jei nėra galimybės automatiniu būdu juos analizuoti ir imtis ekologinių bombų prevencijos.
Kad būtų aiškiau, priminsime, kad Aplinkos apsaugos agentūra administruoja atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos sistemą e-ASTA. Įmonės, atliekų tvarkytojai ir perdirbėjai privalo kartą per metus šiai sistemai pateikti duomenis apie atliekų susidarymą, perdirbimą, perdavimą ir t.t.
Tereikia, kad e-ASTA analizuotų, kurie atliekų tvarkytojai viršija leistinus saugomų ir tvarkomų atliekų kiekius, o duomenys sistemoje būtų atnaujinami dažniau nei kartą per metus.
e-ASTA ar panaši programa galėtų būti puiki priemonė užtikrinti, kad atliekos būtų tvarkomos tinkamai, o nelegali ir pavojinga veikla būtų greitai nustatoma. Tokia teorinė galimybė tikrai yra, nes privalomose vesti ir pateikiamose atliekų apskaitos ataskaitose nurodomi visi tokiai kontrolei reikalingi duomenys.
Deja, viskas, ką, mūsų žiniomis, šiuo metu atlieka ši atliekų apskaitos programa e-ASTA – tikrina, ar sutampa perduoti ir gauti atliekų kiekiai ir, ar atliekų tvarkytojas turi teisę priimti gaunamas atliekas.
Užtektų paprasto sprendimo, kad Lietuva būtų geriau apsaugota nuo naujų ekologinių katastrofų. Tereikia, kad e-ASTA analizuotų, kurie atliekų tvarkytojai viršija leistinus saugomų ir tvarkomų atliekų kiekius, o duomenys sistemoje būtų atnaujinami dažniau nei kartą per metus. Juoba Aplinkos apsaugos agentūra jau turi duomenis, kiek ir kokių atliekų gali saugoti ir tvarkyti kiekviena įmonė.
Jei ši galimybė būtų įdiegta anksčiau, galbūt būtume išvengę ekstremalios situacijos Eigirgaloje ir anksčiau pastebėję kitą grėsmingą bombą Dičiūnų kaime, Utenos rajone. Sistema būtų anksčiau perspėjusi, kad įmonė „Jukneda“, sukėlusi katastrofą Eigirgaloje, ir „Ūrus ir Ko“, neprižiūrėjusi pavojingų atliekų aikštelės Dičiūnuose, saugojo žymiai daugiau atliekų nei leista. Galbūt tokios grėsmės net nebūtų atsiradusios.
Kad būtų įtikinamiau, prisiminkime keletą faktų.
Pernai rugpjūtį Eigirgalos kaime, Kauno rajone, ekstremali situacija buvo paskelbta, kai „Juknedai“ priklausančiame sandėlyje ir aplink jį aptiktas nelegalus pavojingųjų atliekų sąvartynas. Visai šalia ekologinės bombos – vaikų darželis, mėsa prekiaujanti įmonė, lentpjūvė. Pavojingomis atliekomis buvo užteršta apie 500 kv. m. Aptikta šimtai tonų tepalų, ėsdinimo rūgščių ir kitų atliekų. Kai kuriais sunkiaisiais metalais aplinka buvo užteršta 100 kartų daugiau nei leidžiama.
Be to, bendrovės atstovai dokumentais negalėjo pagrįsti, kur pradingo apie 500 tonų pavojingųjų atliekų.
Sausį baigti pirminiai ekologinės ekstremalios situacijos likvidavimo darbai, tačiau padėtis čia išlieka pavojinga. Visiškas teritorijos sutvarkymas gali kainuoti apie 1 mln. Eur.
Savo ruožtu pernai kovą teisėsauga nustatė, kad Utenos rajone, Dičiūnų kaime įsikūrusi ir trylika kartų bausta „Ūrus ir Ko“ laiko apie 2 890 tonų atliekų. Tai yra – beveik šešis kartus daugiau nei leista. Žiniasklaida tuomet rašė, kad atliekos buvo gabentos net iš Ignalinos atominės elektrinės. Baimintasi, kad atvirai laikomų pavojingų atliekų skysčiai gali patekti į gruntinius vandenis.
Kaip minėta, tai tik pora žinomų atvejų.
Todėl laikas savęs paklausti: jeigu šios dvi istorijos dar neįtikina kuo skubiau sutvarkyti pavojingų atliekų kontrolę, prie kieno namų dar turi sprogti ekologinė bomba?
Giedrius Mikulskas yra Pavojingųjų atliekų tvarkytojų asociacijos (PATVA) direktorius
